HYGIĖNA

ARBA SVEIKATOS DĖSNIŲ MOKSLAS

PARUOŠĖ D-mas J. ŠLIŪPAS

TĖVYNĖS MYLĖTOJŲ DRAUGIJOS LEIDINYS 40 Nr.

“

* PRINTEDB in LITHUANIA, |

HYGIEĖNA

sveikafos dėsnių mokslas

—- ——

Paruošė

D-ras J. Šliūpas

ŠIAULIAI srv = 1928

. * 4 ILS Spaustuvė „TITNAGAS“ Šiauliuose. Nuo * i

"Žodis skaitytojui.

Biržų ir Šiaulių gimnazijose man teko dėstyti Anglų ir Prancūzų literatūrą, taip-gi asmens bei viešąją hygiėną (1921 — 1926 m.); tuomet buvau sumanęs parašyti hy- giėnos vadovėlį mokykloms. Bet dėja, anuometinei klėrikalų valdžiai mano mokytojavimas buvo krisiu akyje, ir kada sunkią ligą persirgęs po operacijos pavasariop 1924 m. ketinau stoti atgal į darbą, per gymnazijos di- rektorių p. Švietimo Ministeris pastatė sąlygas, kad „nekliū-

dyčiau kunigų, bažnyčios ir religijos“... Tad nė mokyk- loje neleista man buvo krapštyti laukan dvasės ir kūno ligų perus.

Nedėstant gyvu žodžiu dalyko, sunku yra parašyti veikalas pritaikintas mūsų mokyklų reikalams *), ir ėmiausi svetimų autorių darbais pasinaudodamas Lietuvos švie- suomenei paruošti knygą, iš kurios galėtų įsigyti rei- kiamų žinių taip labai apleistoje pas mus srityje. Štai veikalai, kurie čion panaudoti tapo:

Charles Porter, Elements "of Hygiene and Public Health, 1917.

A. G. Cobb, Earth Burial and Cremation.

G. H. Rohė, Text-book of Hygiene, 1898.

Parkes, Praciical Hygiene. |

Wilson, Students Textbook of Hygiene, 1902.

Sewage and Sewerage of farm homes, 1922 (Far- mers bulletin Nr. 1227, U. S. Department of agriculture).

*) Tad aš savo sumanymą pakeičiau.

Milton J. Rosenau, Preventive Medicine and Hygiene. 1927 (5-th edition).

Prausnitz, Grundziige der Hygiene 1916.

C. Flūgge, Grundriss der Hygiene.

Martin Fassbender, Des Deutschen Volkes Wille zum Leben, 1917.

Iš šitų veikalų tapo taip-gi paimti paveikslėliai. Tad-gi čion nieko originalaus aš nėsmi padaręs ir originalumu nesigiriu. 2

Vis-gi norėčiau, kad Lietuvos žmonės, kiek galint, pasinaudotų mano darbu: ypačiai kreipiuosiu į laisva- manius, skatindamas juos gilintiesi į hygiėnos dėsnius ir taikyti juos kaip savo asmens taip ir bendruomenės gy- venime. Nors mano jėgų nedaug beliko, stengiausi nu- šviesti asmens hygiėną, viešąją hygiėną ir rasės hygiėną, manydamas, kad čion padėtas pagrindas tautos plėtoji- "muisi ne kitoks, kaip aš jį gyvu žodžiu esmi skelbęs prie visokeriopiausių progų ir visokiose vietose. Kaip žmonės neniekino mano paskaitų ir kalbų, gal neniekins nė to, ką surašiau ar išverčiau, kad skaitydami geriau įsigilinių ir atsimintų. Be abėjo mano raštas yra sun- kesnis negu gyva kalba: bet kas galėjo sekti man kal- bant, galės suprasti taip-gi mano raštą. Be pastangų niekas juk žinijos neįsigyja. Plėtodami laisvę, plėtokime | taipgi švarumą kūno ir dvasės, gerbdami laisvamanybės' principus. Tejsiviešpatauja, kas gera, gražu, dora ir sveika!

n* Fahrenheit — */, (n — 52)'R n* Rėaumur —= */, n 0C n? Celsius ==. hi R

?/, (n >- 89)? F. mėtrų Fahrenheito,

5 (n — 52)? C. Sutolyginimas thermo- 9/5 (n —- 62) F. Rėaumur'o ir Celsiaus.

I. ĮŽANGA.

Hygiėna ir Medicina. Hygiėna vadiname mokslą, kurio užduotimi yra užlaikyti sveikatą ir apsergėti nuo ligos. Žodis Hy- giėna (Hygieija) Graikų kalboje ženklina sveikatą; sako, Hygieija buvusi dukterimi Asklėpijo, kunigaikščio ir mitraus gydytojo Thes- salijoje, kurio ainiai Asklėpijadai buvo įsteigę pagarsėjusią gydy- tojų mokyklą salose Kos ir Knidos. Jo garbei buvo staromi dievnamiai — Asklėpieijon, — kurių garsingiausias buvo Epidaure pas Saroniškę jūrių alkūnę; apeigose neapsiėjo ten be žalčių gar- binimo, o pasveikusieji dievui aukodavo gaidį ar ožką. Tolygiu ligonių dievu pas Lietuvius buvo senovėje Aušlavis, o pas Latvius Auskuts, kurio mokytiniai garbinę jį įsiasmeninę didelio žalčio pa- vidale ir mokėję gydyti visokias ligas. Limpančioms ligoms plintant, sudėdavę sambarį, ir nupirkę meitėlį aukodavę jį dievui.

Hygiėna arti medicinos stovėdama, gali skaitytiesi šaka me- diciuos mokslo; be to, jeigu medikai nerems hygiėnistų, tai nela- bai tepavyks darbai hygiėnos dirvoje būtini ir neišvengiami.

Hygiėnos skaidymas. Turime tris svarbiausias hygiėnos dalis: asmens hygiėną, viešąją —socialę—hygiėną ir rasės hygiėną (eugėniką).

Asmens hygiėnai rūpi žmogus kaipo žmogus, kaipo viešpats savo kūno ir savo sveikatos. Čion mokslas ieško priemonių, su kurių pagalba atskiras žmogus galėtų apsiginti nuo susirgimo, o sveikas būdamas prailginių savo gyvenimą.

Viešoji hygiėna užsiima žmogumi kaipo nariu gurguolės, gy- venančios dirbtiną gyvenimą bendruomenėje. Mokslas stengėsi rasti priemonių, kuriomis neprigimtos sąlygos gyvenimo taptų ne- žalingomis sveikatai atskirų Žmonių arba bent žalingumas taptų kiek galint sumažintas.

Rasės arba veislinė hygiėna susirūpinusi yra sveikatinėmis sąlygomis gemalų, negimusių dar kūdikių, ištyrinėjimu paveldėjimo, „eugenika“ ir „euthenika“, kad veislė kaipo tokia būtų sveika, ne- patilžių prote, nesumernėtų kūne, ir neišmirtų.

Be to, galima dar turėti atskiras šakas hygiėnos, pvd.: mo- kyklų hygiėna, darbaviečių ir fabrikų (industrialė) hygiėna, militarė ir navalė (laivų) hygiėna, karštųjų šalių (tropiškoji) hygiėna, lyties hygiėna ir t. t., atsižvelgiant į ypatingas sąlygas, gręsiančias žmo- gaus sveikatai, kur reikalaujama ypatingų priemonių ar methodų prašalinti kenksmingumui šitų netikusių sąlygų.

Dalykai, kurie hygiėnos mokslan įeina. a) Čion įeina, ligos ir jų tyrinėjimas, labiausiai-gi ligos limpamos ar užkrečiamos, ir ligos užsiėmimų; ypatingai tyrinėjama esti kiltis ligų (aitiologija), priežastis, ir būdas jų pasklidimo. Kaip galima būtų tokioms li- goms užbėgti už akių, žinoma labai stropiai esti kamantinėjama, ir čion daug pagelbi baktėriologijos mokslas.

b) Prigimtinės prievolės žmogaus — oras, kurį dusuojame; vanduo, kurį geriame, ir maistas, kurį valgome — taip-gi reikalauja sužinojimo, nėsa reikia išmanyti, kokios atmainos įvyksta tuose žmogui būtinuose daigtuose, galinčios pagadinti sveikatą, ir kokias sąlygas tos atmainos pagaminti gali.

c) Daug svarbos esti dedama ant sfafisfikos ir siafistiško mefhodo, nėsa manoma, kad tiktai analizuojant skaitmenis, kurie paliečia ligas ir mirimus nuo tūlų ligų, tėsą galima įvertinti reika- lingumą pritaikinti apsergėjimo priemones ir išmanyti geras pa- sekmes šitųjų methodų.

d) Įstatymai esti nuolatos tardomi baškiik, veikiančių hy- giėnos administracijoje, nors tie įstatymai esti speciališki ir susi- siekia veik vienatinai su hygiėnos reikalais.

e) Kitus dalykus, kurie prisieina tyrinėti, suglaudžia po vardu Sanifarinio Mokslo, susidedančio iš visokeriopų šaltinių; pvd. Ži- nojimas gėo/ogijos prigelbi pasirenkant vietą statymui namų ir tro- bėsių, ar įsitaisant sampilai vandens, tinkamo žmonėms gerti. "Chėmija ateina talkon, kada svarstome tinkamumą oro, vandens ir maisto; irgi naudinga esti žinoti šis-tas iš archi/ekfūros ir in- žinėrijos, kada statome namus ir rūpinamėsi jų sveikatnumu, švarumu ir gražumu. i

a "= irigi Lek a Ww“ šasi kadono 2 "TP TPRVT BT TTT a, 4 PERSU į [ L A "i > ' 2 =. č ?

Il. HYGIĖNOS PLĖTOTĖ.

Iš visų pašalinių mokslų, naujoviškoji biologijos atdala — „ Baktėriologija — labiausiai paveikė hygiėnos plėtotę. Juk nėra

4 galima įsigilinti hygiėnos mokslan, jeigu gerai nesusipažinsi, koki

4 vaidmenį baktėrijos vaidina visokeriopuose procesuose organiško-

i "sios gamtos. Iš tikrųjų išsiplėtojimas thėorijos, kad ligų perais

esti baktėrijos, sukėlė revoliuciją modernėje medicinoje ir, žinoma,

galų gale modernėje hygiėnoje.

Už tat ir studentui bus smagu girdėti, kad hygiėna susideda ne vien iš tyrinėjimų oro, vandens, ir žemės, vėdinimo grinčių, bei dėsnių, kuriais remiasi statymas drėnažų, sutrų nuovalkų, ir išma-

"toms duobių, bet kad ji turi daug platesnę sritį, ir kad kasdien platyn eina toji mokslo sritis.

Pasteur'o darbas (1822 — 1895) atnešė viltį žmonijon josios imtynėse su ligomis. Štai kaip Tyndall'is yra pagerbęs tąjį darbą: „Mes buvome plakami — sako jis — botagais, užpuolami iš ne- prieinamų slėpyklų, ir vos tiktai šiandien mokslo šviesa ima nu- šviesti žmogžūdiškąsias valdynes mūsų neprietėlių“. Pasteur'as ir Kochas (1845—1910) nuėjo į amžiną atilsį, bet jų žiburiai pateko į gerbtinas rankas visose šalyse, ir vien paminėjimas vardų Miečni- kovo (+ 1916), Ehrlicho (+ 1915), Wassermano, Wrighto, Šiaudinio (+ 1906) ir Flexnerio primena mums, kad žmonija šitoje kovoje dar gana turi narsių didžiavyrių.

Mikrobų thėorija. — Mikrobinė ligos thėorija buvo mintyje medikų jau apie 80 metų atgalios, tačiau vos tiktai pereitoji gent- kartė jaje tesusidomėjo, ir pastatė ją ant tvirto pamato. Bent trumpai pažvelgkime į pažvalgas apie ligų kilmę, kurios galų gale Aurėjo vietą užleisti mikrobų thėorijai.

Senovėje manydavo, kaip šiandien dar tebmano laukinės gentėS, liga ėsanti padaru piktosios dvasės arba daimono, įsike- rėblinusio į savo auką. Šitoji amimisfinė arba daimonistinė pa- žvalga ligon dar šiandien esti išreiškiama praktikoje „gydymo ži- | novų“, kurie mėgina, užkalbėjimais ar užbūrimais, ekzortomis ar

7

kitais keliais, užžavėti daimoną. O vienoje ligonių klasėje — be- pročiuose — thėorija daimoniškojo užvaldymo dar tebgyvuoja pas žmones, mažiau apsišvietusius, dėliai suprantamų priežasčių.

Civilizacijai ir kultūrai žengiant priekyn, mokslingesnės thėo- rijos tapo pasiūlytos. Ana, Hippokrafiškoji — pavadinta sulig jos įsteigėju Hippokračiu, medicinos tėvu (460—370 pr. Kr.) — vieš- patavo per visus viduramžius, ir pėdsakus jos dar galime šiandien užtikti tūluose paprastuose medikų žodžiuose. Pasak šitą thėo- riją, kūne esti keturi skysčiai (humorai): kraujas, draba arba glei- vės (phlegma), geltonoji tulžis ir juodoji tulžis.

Sulig mažesne ar didesne priemaiša šitų keturių skysčių, svei- kata ar jos nebūtis nulemiama buvo. Iš to gauname žodžius „sangviniškas“, „phlegmatiškas“, „cholėriškas“ ir „melancholiš- kas“ aprašymui žmogaus temperamento. Sunkiose ligose humorai pereidinėjo reguliarį procesą: pradžioje jie būdavo žali, paskui jie virė ar virškinosi, ir galiaus rezoliucija arba kryzis juos išmesdavo laukan per vieną prigimtųjų kūno atvarų. Pasak šitąją thėoriją, gydytojas ar hygiėnistas privalėjo stengties atšviežinti arba grą- žinti normalę humorų proporciją. |

Vos 17-me šimtmetyje tepradėjo šitos thėorijos tikrybę užginčyti, ir ėmė mėginti kitomis thėorijomis ją užvaduoti, nors nau- josios buvo painesnės ir mystiškesnės už aną pirmapradinę. Tūli bandymai nustatyti, kas liga yra, parodys, kaip žodžiai buvo pa- vartojami kaipo nežinojimo priedanga. Taip va „liga tai vidujinis judėsys dalelių“. „gamtos bandymas išmesti laukan ligadarią me-

džiagą“, „stoka tono (tamprumo)“, „trūkumas padirgintojo (stimu-

liaus)“ ir t.t. Bene typingiausioji šitų definicijų buvo ištarta Hahnema- no, homojopathijos įsteigėjo (1755—1843): „Liga—anot jo—tai dva- -sinis dynamiškas sugadinimas dvasinio gyvastinio (vitalio) principo“,

Hahnemanas tvirtino, kad gyduolės eina stipryn jas praskie- džiant, jeigu praskiesdamas jas gerokai kratysi. Jo gydymas dau- gelyje atvėjų buvo pasekmingas, ir tur-būt jam vadaujant „vis 72e- dicafrix nafurae“ daugiau rasdavo progos atsigriebti negu vadau- jant gydytojams, kurie davinėdavo dideliausius dosus mišinio gy- duolių, viena su kita labai nesutampančių.

Sitokioms rhėorijoms begyvuojant medicinos mokyklose, mi- kroskopo pavartojimas praskynė kelią modernei mikrobų thėorijai ligos. Leeuwenhoek (1632—1723), Nederlandų mokslo vyras, ati- dengė lietaus vandenyje, seilėse, ir tryznos išmaiose, gyvus kru- tančius mikro-organizmus, kurius jis praminė „animalkula“. Iš jo

8

May Aba

aprašymų ir piešinių galima spręsti, kad Leeuwenhoekas pirmas pa- regėjo gyvas baktėrijas. Didelė pažanga tapo padaryta, kada Morkus Antanas Plenciz (1705—86), Viennos gydytojas, 1762 m. „pasiūlė mintį, kad visas limpamasias ligas pagaminą gyvi mikro- organizmai. Labai guviai sąprotaudamas, jis prirodė, kad šitokia pažvalga paaiškintų įsiperėjimo (inkubacijos) laiką visokeriopų ligų. Plenciz tikėjo kiekvieną atskirą ligą turint savą specifišką mikro- organizmą; ir jis taipgi pakišo galimybę, kad oras galįs būti tar- pininku, perduodančiu užsikrečiamąjį gaivalą.

Plencizo thėoriją tėmytinai parėmė savo „pathologiškųjų In- vestigacijų“ leidiniuose Z/en/ė 1840 m. Henlė (1809 — 85) parodė, kad Plencizo pažvalga, būk limpamąją ligą užnešą gyvunėliai, gra- žiai supuola su reiškiniais kilimo ir žlūgimo lykiavų (epidėmijų). Nė Plenciz nė Henlė neparėmė eksperimentais savas pažvalgas, nors tatai buvo galima Henlės laikais padaryti, kadangi Bassi 1835 m. buvo prirodęs, kad grybelėlis esti priežastimi muskardinos — mirštamos šilkkirmėms ligos, o taip-gi paprastose odos ligose, kaip favus ir tinea trichophytina, grybeliai jau buvo;prirodyti (Šėn- lein'o ir kt.).

1847 m. Semmelweiss (1818—1865) priskaitė puerperalę karšt- ligę „palagninkių užkrečiamai medžiagai, užnešamai akušerių pirš- štais, kurią pažvalgą medicinos mokytojai ano laikmečio priėmė su pajuokimu.

Trims žmonėms dalinama garbė už prirodymą buities, kad karbunkula (anthrax) pareina nuo užsikrėtimo tam tikromis baktė- rijomis.

Pollenderis 1849 m., o Davaine 1850 m. rode, kad krau- juje gyvulių, stimpančių nuo tos ligos, randami esti organizmai lazdelių pavidale (Bacilli anthracis), ir 1863 m. Davaine užkrėtė tąja liga kitus gyvulius, paskiepydamas juos krauju, turinčiu šitą- sias baktėrijas. Kad-gi Bacillus anthracis esti tikrąja priežastimi karbunkulos, tapo galutinai prirodyta 1879 m., kada Kochas už- siūgdė bacillius ir įstengė gyvulius užkrėsti taip pat lengviai įskie- pydamas tas užaugas, lyginai kaip ir kraują gyvulių, neseniai pa-, stipusių nuo tos ligos.

Gal-būt akyplėšrųs rezultatai Listerio antiseptiškojo žaizdų gydymo labiau negu kas kitas prisidėjo prie atžinimo parazitiško- sios ligų thėorijos. Listęrio (1827—1912) systėma ramstėsi mikro- bine thėorija rūgimo (fermentacijos) ir puvimo (pūtrefakcijos), kurią patikrino Pasteur'as po ilgų bandymo metų 1862 m.

“ 9

Tui V irkdėkųs BA aso Taa k S UP A S e a i das "las aA EU PPS S ETAV č A : Ž 3

Kokios-gi buvo pažvalgos į rūgimą ir puvimą prieš Pasteurui veikiant? Buvo visų pastebėta, kad organiškoji medžiaga greitai pųva, o mėsos atsitikime, kad šitąjį pūvimą dažnai palydi atsira- dimas kirmėlaičių. Senovės rašytojai, kaip Lukrefius, tikėjo, būk tai esą pavyzdžiai savaimaus pavįsimo (generatio spontanea), beje Kad gyvi organizmai gemą iš negyvos medžiagos. Iš tikrųjų, tai buvo paprasta pažvalga ne tiktai senovės, bet eilės šimtmečių iki pusei 17-j)o amžiaus. Aed/, paprastu eksperimentu, prirodė, kad kirmėlaitės iš tikrųjų išsiplėtojo iš kiaušiniukų, kuriuos musės pa- dėjo ant mėsos, ir kad, jeigu musių neprileistum artyn, jokių kir- mėlaičių mėsoje neatsiras.

Spallanzani (1729-99 prirodė, kad išvirinus pūvančias už- pilas (infūzijas) organiškos medžiagos sklandžiai užkimštoje bon- | koje jokis pūvimas neįvyksta.

Buvo užmetinėjama šitam eksperimentui, kad oro neprileidžiant | įvyksnis savaimaus pavįsimo esti sutramdytas; tačiau ant to buvo

"atsakyta Šulzės 1836 m., kuris leidė orui eiti į bonkas po to, kaip

jis buvo perlindęs per stiprų sierinį acidą, ir viens tiek pūvimo | nesulaukta.

Švann'as 1839 m. patikrino šitąją buitį perleisdamas orą per įkaitintą vamzdį. Irgi Švannui (1810-82) priklauso garbė u* tai, kad atidengė specifiškąją priežastį — mielių augalėlį — alkoholiš- kojo rūgimo.

Vėliau Šroederis ir Von Duš prirodė, kad pūvanti skysčiai, sterilizuoti karštyje, galima kaip ilgai norint laikyti bonkose, kurių atvaros bus užkamšytos medvilnėmis; mat, medvilnės tai lyg koš- tuvas sulaiko baktėrijas pereinant orui. Vienok stropūs darbai | Tyndallio ir Pasreuro smogė mirtiną smūgį thėorijai savaimaus pavįsimo, bent kiek tatai paliečia pūvimą ir rūgimą: ans gerai Ži- nomais tyrinėjimais medžiagos, besivažinėjančios ore, ir prirodymu, kad daugelis jos esti gyva, o šis prirodydamas, kad puvimas įvyks- tantis po matomos sterilizacijos priguli nuo to, kad tūlos baktėrijos turi patvarius kūnelius, vadinamus sėklomis, „sporomis“.

Pasteurui tvirtai nustačius buitį, kad pūvimas ir rūgimas pri-

„klauso nuo mikro - organizmų, Lisferiui užėjo mintis, kad žaizdų

pūliavimą galima išaiškinti panašiu būdu, ir kad antiseptikais ga- lima nuo jo apsisaugoti. Ant buvimo smulkutėlių baktėrijų pūliuose einančiuose iš vočių buvo domę kreipę Rind/leiš 1868 m., o Wal- deyeris ir Von Reklinghausen 1871 m.

Nat ki dėl ikaras, L k

10

(PR PAP OIS" VT VA TR TDL r Taa e e ET MPa AF T 1 PPP S RDAVIS „ - „4

Listeris atliko savo darbą tarp 1865 ir 1874 m. ir gavęs buvo įkvėpimą nuo Pasteuro. Listeris visumet su padėka pripažindavo niuksą jam suteiktą Prancūzų chėmiko, kaip galime matyti iš se- kančios ištraukos iš laiško jo rašyto Pasteurui 1874 m.:

„Leisk man prie šitos progos ištarti tamistai mano nuošir- džiausiąją padėką už tai, kad savo skaisčiais tyrinėjimais man prirodei teisybę mikrobinės thėorijos pūvimo, ir tokiu būdu man suteikei principą, kuriuo vienu vadovaujanties antiseptiškoji systėma tegali būti ištisai pervesdinta“.

Tiktai per Listerio įtaką modernė chirurgija yra laimėjusi to- „kius triumphus ligų gydyme, ir tiktai skaitydami atskaitas baisaus mirtingumo, pasekančio prilyginamai prastas operacijas laikuose, kada antisepsis nežinoma buvo, mes šiandien tegalime įvertinti, kaip didelę dovaną žmonijai yra suteikę savais darbais Pasteuras ir Listeris.

Šiandien esti tyrinėjama, kokie būna veiksniai defenzyvėse ir offenzyvėse galybėse šeimyninko ir parazito? Parazitą galima pri- lyginti prie sėklos, o šeimyninką prie dirvos, kurion anoji pasėta tapo, ir įvairiuojantieji pobūdžiai vieno ir kito paaiškins visus ap- sireiškimus ligos.

Nesenais laikais darbai klinikiškų pathologų prirodę yra, kad didelė dauguma neužkrečiamųjų ligų taip-gi kįla iš mikrobų išsi- veržimo. Kad ligą galima būtų primesti tam tikram mikro-organiz- mui, reikia tesėti tūloms sąlygoms, beje įvykinti Kocho postulatus:

Ai siuksliu i s

1) kad tasai pats mikrobas būtų randamas būtinai apišnekamoje ligoje, ar kraujuje ar ligūistuose audiniuose; 2) kad būtų galima įsigyti gryni perai (kultūros) mikro-organizmų; 6) kad tais perais inokuliavus priimblius gyvulius, kiltų toji pati liga; ir kad 4) šituose gyvuliuose mikrobas tiek pat susimaigęs būtų su audiniais kaip kad natūraliai apsirgusiame gyvulyje.

2 Daugelyje atvėjų nėra galima ganėdinti visiems tiems reika-

d) lavimams delto, kad žemesnieji gyvūnai dažnai neserga Žmogiš-

A komis ligomis. Vienok tokiuose atsitikimuose, "eksperimentai su 2

-

žemesnėmis ir augšiesnėmis bezdžionėmis leidė tyrinėtojams ištirti sąlygas, kuriomis nuodus galima perduoti. Iš tikrųjų, kad nustačius prirodymą, ar mikrobas yra priežastimi, ir tai vianatine priežastimi, tūlų limpamųjų ligų, kartais reikia dar penkto postulaio reikalavi- "mams pasiduoti — beje, kad gyvulį inokuliavus su tikrai užkrečiamu apipenu, liga taip užsikrėsta paplis tarpe kitų, panėšiai priimblių gyvūnų tuomi pačiu keliu, kokiu prigimtinė liga plinta.

LTP LI B S da EAS

i 11

Išnašumas šitojo postulato buvo prirodytas studijuojant kiaulių cholerą. Šitoje ligoje bacillius — B. suispes/ifer be atomainos buvo randamas kraujuje ir audiniuose susirgusių gyvulių, ir kraujo sė- rumas šitų gyvulių specifišku būdu sulipdydavo krūvon mikro-orga- nizmus, ir inokuliacija sveikų kiaulių su grynais perais (kultūromis) šitojo bacilliaus pagamino ligą numatomai panėšią prigimtinei ligai; vienok sveikieji gyvūnai susiduriantieji su inokuliuotaisiais gyvū- nais liga neužsikrėsdavo, kas juk esti paprastu dalyku prigimtinėje ligoje. Dorsef, Bolfon ir Mac Bride prirodė, kad nuodai šitos ligos buvo randami sėrume perėjusiame per Berkefeldo koštuvą, bet kad baktėrijų priauglis nebuvo gaunamas iš tojo, dėlto kad

minimieji nuodai pereina per koštuvą, būdami ultra-mikroskopiškais.. Sveikas gyvulys inokuliuotas su šiiuomi sėrumu, užsikrečia kiaulių cholera, ir šitoji paplito pas kitas kiaules, susiduriančias su juomi.

Vėlesni tyrinėjimai prirodė, kad B. suispestifer randasi grobuose sveikų gyvulių, ir kad kiaulių karštinėje jis yra antraeiliu įsiveržėliu, kadangi atsispyrįimas kūno prieš ano įsiveržimą iš grobų sumožta šitoje ligoje.

Iš tos peržvalgos mes matome, kaip teisybe yra paremta mikro- binė thėorija, ir kad kariaujant su liga reikia ryškiai žinoti sąlygas, tinkamas gyvenimui ir platinimuisi baktėrijų viduje ir išlauk kūno. Tapo atrasta, kąd prigimtis aplinkumos, kurioje žmogus gyvena, rū- šis maisto, kokį jis valgo, taip kaip jo paveldėtosios ypatybės, la- bai daug prisideda nusveriant, ar jis kris auka baktėrijoms ar vėl

„Jis pergalės jų užgulimą. Hygiėna todėl neapseina be tyrinėjimo

paveldėjimo, maisto, oro, žemės ir vandens, limpamųjų ligų ir immu- nitatės, ir statybos bei sanitacijos gyvenamųjų namų ir miestų.

12

III. ASMENS HYGIĖNA.

Žmogaus sveikata yra asmens dalykas, ir todėl atsakomybė už saugojimą ir užlaikymą sveikatos būtinai krinta ant jo paties. Asmens hygiėna turėdama tatai omenyje nustato taisykles, kartais vadinamas sveika/os įsfafymais, kaipo keliarodį jam, kaip reikia gyventi, nurodo asmeniškas sąlygas veikiančias gyvybę ir sveikatą, ir pamoko, kaip apsergėtum gyvybę, o užlaikytum sveikatą. Valstybė darė šį - tą praeityje, ir daug ką daugiau padarys ateityje, gerin- dama sąlygas, kokiose žmonės gyvena ir veikia; tačiau už šeimos ir namų hygiėną atsako tiktai šeimos nariai.

Sveikatos Įstatymai. — Valgymas. Perskyrime apie maistą pašnekėsime apie diaitą ir jos užlaikymą, ir ten bus nuro- dyta, kaip svarbu yra pąsirinkti ir pasigaminti valgis tinkamu būdu. Čion-gi domę nukreipiame, kad reikia susidomėti budavone diges- tyvės (virškinimo) systėmos ir veiksmų arba funkcijų, kurias kiek- viena dalis, nuo burnos žemyn, pajėgia atlikti; ir kad reikia atsi- minti, jog organai šitos systėmos triūsiasi geriausiai, kada jie gauna darbą dirbti reguliariai ir nuosaikiai. Reikėtų atsiminti, kokį ypatyngą darbą nudirba kiekviena atdala šitos systėmos ir kad ga- lutinu virškinimo siekiniu yra suvalgytąjį maistą perkeisti į me- džiagą tinkamą audiniams sučiulpti ir naudingą jiems atliekant savo užduotis.

Bene būtų be reikalo sakyti, kad burna įeina į digestyvę (virškinimo) systėmą, ir kad virškinimas ten prasideda sukramtymu maisto ir sudrėgninimu jo tam tikrais skysčiais (seilėmis) ir fer- mentais (ptyalin). Jeigu suprasime, kad kuomi labiau maistas bur- „ noje bus susmulkintas, tuomi lengviau skrandis, . grobai ir kitos dalys systėmos atliks savo darbą, tai nereikės daug kalbėti, kaip stropiai reikia maistas kramtyti dantymis.

Pergrumuliuoti kiekvieną maisto dalelę bent puskapį kartų paprastai esti siūloma, o netinkamumas ryti nesukramtytus kąsnius dažnai esti prirodomas. Įsiręžimas kramtant valgį yra menkutis;

15

o įsiręžimas puolantis ant svarbesniųjų virškinimo organų kaipo pasekmė burnos apsileidimo gali tapti rimtu, net pavojingu. Kad organai ir syvai, turintieji ryšį su virškinimu, turi tūlas

pasirinkimo funkcijas, kad jie gali veikti ir teveikia tokią medžiagą, kuri gali būti naudinga audiniams visatinai, o visą ką

kitą atmeta šalin kaipo nereikalingą šlam- |

štą, tai yra kitas gan svarbus pamoky- mas. Šitie nusidėvėję šlamštai gali pa- tapti kliūčia ir trūkdymu, o kad taip nebūtų, juos reikia išliuobti iš digestyvės systėmos

bent vieną kartą per 24 valandas, pato- |

giausia rytmetyje.

Šituo atvėju reguliaringumas yra taip |

pat svarbus, kaip ir reikalingas kūnui

nuolatos įimant maistą. Kadangi diges- |

tyvė systėma negali nuolatos dirbti, ir

SE 5pC kadangi protarpiai poilsio yra privalomi,

Diagrammatiškas išilginis kūno piūvis. VV stuburkau- liai, kurie dalina kūną į pa-

„ kalos ir pilvo tuštumas. aa“

Pakalos tuštuma. C, p'. Pilvo ir krūtinės atdalos, atskirtos nuo viena kitos plėkšnimi d. B. Smagenys. Sp. Nugaros smagenys. e. Oesophagus (stemplė). S. Skrandis, iš kurio eina grobai į atvarą užpakalyje. /. Jaknos. p. Biužnis. A. Inkstai. o. Pūslė. /. Plaučiai. A. Širdis

tai maisto reguliarus valgymas, paskirta-

me laike, yra svarbia dalimi hygiėnos šitosios systėmos. Maistas neturi patekti skrandin dažniau kaip 3 ar 4 kart per

dieną. Pusryčiavimas, pietavimas ir va-

karieniavimas taip turėtų būti sutvarkyti, kad būtų tarp jų protarpis bent 5 ar 4 valandų. Tatai duoda tam tikrą atilsį skrandžiui ir kitiems virškinimo organams; ir kad jie bus pripratinti beėsą prie taip periodiško darbo ir atilsio, jų sveikumas bus vykęs, ir jie iš savos pusės pagelbės užtikrinti sveikumą kitų kūno dalių. Gėrimas. — Vanduo tai vienatinis skystimas, galimas gerti be jokio paken- kimo. gerti be baimės kiekvienam žmogui jeib kokio amžiaus ir padaro labą prigelbė- damas valomiemsiems organams išmesti

laukan nusidėvėjusius produktus. Vandenį galima gerti jeib kada, bet-gi yra labai girtinu pa- pratimas pradėti ir užbaigti dieną vienu - kitu gurkšniu ar malkų

14

Jeigu jis yra čystas, jis galima

šalto vandens, ir susilaikant nuo gėrimo bevalgant, o skalsiai geriant protarpiais, kada nevalgai. |

Vanduo daviamas kūdikiams — kurie, reikia įsidemėti, taip pat ištrokšta kaip užaugusieji ir rei- kalauja vandens atsigerti, ir dažnai pagerėja begirkšnodami — turėtų būti pirma atvirintas, atvėsintas iki drugnam ir tru- putį pesaldintas.

Apie alkoholį, arbatą, kavą ir kitus gėralus pašnekėsime kalbėdami apie diaitą. O tuomi tarpu pasakysime, bent apie alkoholį, kad kuomi taupiau bus geriamas, tuomi geriau, ir jeigu jau esti vartojamas, tai tiktai bevalgant, ir tai augusiems. Jauniems tie gėralai ir nereika- lingi ir žalingi. "Tarpe negan- dų, užsitraukiamų bevartojant alkoholį be saiko, bene bus labiau žinomas sutramdymas Diagramma venae por ac (pv.), kuri pra- funkcijų inkstų ir Jaknų (kepenų). | SidE4a raisto rakte dr Bužayje (9, Ir Kad metabolizmas (medžiagos , pakaita) susitrukdo ir kad tai gali gadinti smagenis ir nervų sys- tėmą, juk esti yisiems žinoma.

Burnos Hygiėna. — Dantų liuoba. — Dantų sveikatos užlaikymui būtinai reikalingas švarumas. Valyti dantis reikia, kad prašalinus maisto daleles, kurias įsmigusias tarpan dantų apninka baktėrijos, ir išsidėstymui tarpstant, pasidaro rūgštys (acidai) pri- vedančios prie sugedimo dantų enamelės (emalijos). Valymas taip- gi padeda prašalinti baktėrijas, ne vien tas, kurios veikia maistą, bet ir tuos svarbesnius mikrobus, kurie pagamina dentų Pūvimą (pyorrhoea).

Šitie mikrobai labiausiai randami vietose, į kurias liežuvis, ans prigimtas dantų valytojas, su vargu įsiterpia. To-gi dėliai prisieina juos valyti krapštuku, dantų šepetuku, ir šilkiniu siūleliu.

Krapštukas ar badyklis reikia pavartoti reguliariai po kiek- vieno pavalgymo, o reikėtų pavartoti taip - gi danių šepetukas. šil- kinis siūlelis pritiktų pavartoti sykį ar du kart savaitėje.

15.

Dantų šepetukas su grobliuotais še-

Tinkamiausias dantims šepetukas tai tas, kurio šeriukai vidu- tiniškai kieti ir ne per ilgi. Jie turi būti tvirtai pritaisyti ir suei-

liuoti ežiukėmis, kad tarpdančiai galima būtų tinkamai išvalyti še-

=»: = - = . . . - petuku brūžinant žemyn ir augštyn, o taip-gi iš vieno šono kitan. Kūdikiams trumpas šepetukas esti geriausias. Dantų šepe-

tukas reikia laikas nuo laiko gerai išmazgoti su prausilu (muilu)

ir vandeniu

Dantų milteliai esti pavartojami labiau tam, kad nušveitus enamelę, bet neturėtų būti stambiai sumalti. Vengti reikia karbo- linių dantims miltelių, kuriuose esti per daug acido, nors jie pigųs

nis ir sukruvinti. Geru ir pigiu antiseptiku yra smulkiai sumalta medžio anglis.

Užlaikant dantų švarumą, ir tai kartais pūvimas dantų prisi- meta; todėl reikėtų laikas nuo lai- ko lankytiesi pas dantistą, kuris radęs kokį nors defektą tuojau pataisytų jį ir apsaugotų dantis nuo sugedimo.

Dantų apsaugojimas labai pri- guli nuo to, kokį kas valgo mai- stą. Už dabartinį dantų žymų palinkimą pūvimop pas vaikus minkštasai maistas, visatinai valgomas, paprastai esti kaltinamas. Kaip vaikams taip suaugusiems reikia įkalbinėti, kad kietesnieji ir gangreit tirštesnieji valgiai, kuriuos reikia pakramtyti, ne tiktai nušvarina dantis, bet ir sustiprina juos, „mankindami žandų raumenis, skudrindami smagenis, ir padidindami kraujobėgį tose

riukais tarpdančiams švarinti.

-dalyse.

Minkštas ar saldus valgis reikia vengti, ypačiai prieš pat ei- nant gultų.

Odos hygiėna. — Valyvumas. — Kad vyriausioji odos

funkcija rišasi su reguliacija kūno temperatūros ir perkošimu nusi- dėvėjusiųjų produktų; kad kūno temperatūra, ir šiek -tiek nuodėvėnų iškošimas, priguli nuo visokeriopo šilimos spindulėjimo, kiekybės kraujo ir dydžio kraujo indų, ir nuo veiklumo prakaitinių liaukų bei perkošimo ir išmetimo prakaito, tai buitys vos reikalingos mi-

16

būtų, nėsa jie gali erzinti smage-

mažiau A „ai Sis Linna Gili

į /

4

Ė

k.

M

Ę

>

1

nėjimo. Visos tos funkcijos esti tuomi geriau atliekamos, kuomi oda esti švariau užlaikoma.

Nors dar ir šiandien, kada hygiėnos įvertinimas jau esti pa- didėjęs, dauguma žmonių pasitenkina valyvumo žvilgsniu nusipraus- dami veidą ir rankas ir kartais kaklą, vienok būtinai reikia kreipti domę į viso kūno paviršį. Juk odos purvas, susidarantis iš dul- kelių oro, nebegyvų epidermies narvelių, išdžiūvusių prakaitavimo cellių, daleliu drapanos ir organizmų, kas viskas krūvon sulimpa taukinių liaukų iškošose, atsiranda ant viso kūno. Kadangi tas odos purvas mechaniškai kliudo veikimą prakaitinių liaukų, užakin- damas jų rynas (duktus), ir kitais žvilgsniais esti nepatogus, o net pavojingas, tai priseina jsai prašalinti su prausilu ir vandeniu.

Dirbant prausilą riebalai ir alkaliai esti sumiešiami, ir to mie- šimo rezultatu išeina saponifikacija, prausilo pasidarymas. Rieba- lai išsidėsio į glyceriną ir riebalinės rūgštis (acidus), ir alkaliams susijungiant su rūgštymis, prausilas išeina. Jeigu kaipo alkali pa- vartosi potašą, minkšifasai muilas pasidarys; o jeigu sodą, kiefasai muilas. Prausilas išsileidžia vandenyje, ir pasidaro alkalinis tir- palas, kuris, ant odos pilstomas, ištarpina dalį aliejaus odos purve, o kitą dalį paversdamas į emulsiją palengvina vandeniui numazgoti šalin.

Sutirpdymui prausilo ir nuplovimui šalin emulsifikuoto bei ištar- pinto aliejaus, geriau bus pavartojant ši//as vanduo, ir norint apšvarinti veidą bei kaklą, reikėtų juomi nusiprausti bent du kartu dienai.

Rankas reikėtų mazgoties tuomi pat laiku taip-gi, ir dar - gi prieš valgant ir kada kuomi nors jas susitepium, susisuodintum. Purvo pašaiinimui nuo kitų kūno dalių reikia kasdien maudyties šiltame vandenyje. Šiltas vanduo, jeigu iš prigimties minkštas, arba suminkštintas įpiliant ammonijos, galėtų būti pavartotas tų, kurie dirba švarų darbą ir reguliariai kasdien maudosi. Ši//os maudynės (209 iki 26? C.) geriausiai tinka ant nakties, o šaltos maudynės rytmetyje (130 iki 180 C.) Šaltos maudynės tuomi viršyja šiltasias, kad jos padirgina odą, sustamantrina raumenines kraujo indų sienutes ir padidina ats:spyrimą prieš pakitėjimus temperatūroje. Tiktai tie, kurie atsipeikėia nuo šalto vandens, ir jaučiasi šiltai ir patogiai išėję iš maudynės, tegali vartoti šaltąją maudynę. Tiems-gi, kurie dreba ir pamėlynuoja, šaltoji maudynė netinka, ir tokie žmonės neturėtų jon eiti.

Karštos maudynės temperatūra siekia nuo 26? iki 560 C., ir jon eiti pridera ant nakties. Vanduo tokios mi eratūros 9 3

+ "57 . Np į >) ALT | .

ia ak i ais ai i ai a i aa a a as A 5 Ria LA a I Žada iš Ė aro Id A AK

tikriau nušvarina kūną negu vanduo žemesnės temperatūros, ir net tie, kurie kasdien maudosi, turėtų retkarčiais eiti karšto maudynėn. Tie gi, kurie nesimaudo kasdien, turėtų eiti karšton maudynėn bent vieną kartą, jeigu ne du kartu, savaitėje. Lietuvių bei Rusų pirtis | ir Turkiškos maudynės pagaivina odos veiklumą, ypačiai jeigu dar kūnas tryniojamas ar subraukomas esti ir potam šiltame gare dar | vantomis išvanojamas ant plautų pasilipus ar atsigulus. . Kūdikiams ir vaikučiams šilta maudynė kasdien prieš einant | gultų yra būtinai reikalinga, o retkarčiais ir karšta maudynė. Reikia

Epidermis. c, raginis sluog- Plaukas ir jo krepšelis (follieulum). sniš; g, grūdėtas (granulia- A, plauko liemenėlis; B, plauko šaknis; ris) sluogsnis; 7, gleivėtasai C, plauko plėvelė (cuticula); D, plauko (mūkozinis) sluogsnis (rete šerdis; Z, išlaukinis plauko krepšelio Malpighii). Stratum lucidum sluogsnis; F. vidurinis plauko krepšelio — sluogsnelis viršuj granu- sluogsnis; G, vidujinis plauko krepšelio liario sluogsnio. Nervų ga- sluogsnis: H, plauko papillė; /, išlaukinė lūnės — 7, nervus afferens; šaknies makštelė; /, išlaukinis sluogsne- b, galutinė nervo buoželė; lis vidaus šaknies makštelės; X, vidujinis.

/, Langerhanso narvelis. sluogsnelis vidaus šaknies makštelės.

labai žiūrėti, kokį prausilą pavartoji ir kaip odą nudžiovini šluosty- damas, ypatingai linkimuose: Vaikams be penkių metų šaltoji maudynė nereikalinga, o ir tuomet tiktai vasaros metu ir jeigu jie tinkamai atsigriebia, atsipeikėja. Šalta maudynė per ištisus metus. netinka darytiesi pirma negu bent dešimtį metų pabaigus.

18

„

TU V VrPyNEINSPVVPPEPPPNHPAT SEAT VRN ENA USNS VPHHR NASA NRNII TO

kaž

I PA Ur -—

"4:

L a SA ia A

Odos išaugos — p/aukai ir nagai — labiausiai pas vaikus, turi suįdominti mus nemažiau už odą. Matant, kaip mergiotės pradedamosiose mokyklose Lietuvoje turi priglindijusias ir priuti- jusias galvas, reikia manyti, kad jų plaukai nėra šukuojami šuko- mis bei šepečiais kasdien, o ištrenkami bent kartą savaitėje, kaip tai turėtų būti.

Susideda iš suplokštintų žvynelių. Raginė ir permatoma. Nepereinama skysčiams.

Nėra nervų ar kraujo indelių. Apsergėjimui kūno tarnauja. Paviršis nuolatos nusitrynioja.

Epidermis

Minkštesnis ir netaip permatomas. Turi pigmento narvelius. Duoda dažą ar spalvą odai.

Rete mucosum

————

< Pliekai jungiamų ir elastinių (tysių) audinių. ; Daug kraujo indų ir nervų. Dermis -Raukšlėjasi į papillae. Riebalų narveliai gilesnėse dalyse. A "( Randasi giliai dermyje. 4 Susideda iš susiraičiojusių dūdelių. Apsuptos kapilliariniais finklais. Prakaitinės Beveik tiesįs per dermį. Duktai. Susukti epidermyje S ly vaikas Atviri paviršium (porai). Ištrieškia prakaitą. Jungiasi su plaukais. ž Iščirškia aliejuotą skystimą. kaukinės Ištryškos Išsipilia į follikulus. (sekrėcija) Ištepa plaukus ir odą. Storos, raginės plotvės epiderrnies. Tiktai kur prikibę prie odos. Nagai Augimas viršun apačion, ir užpakalin pas šaknį. Stumia priekyn augimas iš užpakalio.

9* 19

Čiu I Es

O D :

Viduj medulliarė dalis ar šerdis.

Stiebelis kak kortikalė ar valakninė dalis. -

A

f Bulbėta žemutiniame gale. Ugulusi į follikulą.

Išstumiami laukan augimu dugne.

Liaukos taukinės.

Raumens — pastato arba pašiaušia plauką su- siraukšlinimu:.

Šaknis

Plaukai

Vanduo. Sudėtis Druskos — ypačiai paprastoji viralinė druska. Truputis acidi carbonici dujos skiedinyje.

Aplink du svarų į dieną. Kiekis -, Daugiau vasarą negu žiemą. Daugiau smagiai dirbant.

PRAKAITAS.

N ( Prašalina nuodevėnas. auda 2 sia > 3 Sugebanužemintitemperatūrą kūno perišgaravimą

Apvalkalas. — Daugumas šilimos, prarandamos spindulė- jimu nuo kūno paviršio, labiausiai priguli nuo ploto odos nepri- dengtos, nuo atmosphėrinės temperatūros, nuo daugumo drėgmės ore, ir nuo vėjų; todėl, kad sumažinus tąjį spindulėjimą, šaltuose ir vidutiniuose klimatuose drabužiai esti dėvimi. *

Beveik visur kaipo medžiaga apsivilkimui vartojama esti: med- vilnės (bovelna), linai, vilna, ir šilkai. Norint vieną jų pasirinkti, reikia žiūrėti: 1) ar medžiaga esti geru ar blogu šilimos perleidėju, 2) ar ji sugeria smarvę ir organiškus dalykus, ar ne; 3) ar ji su- siurbia drėgmę, ar ne, ir 4) ar persiskverbia oras per ją ar ne.

Atsižvelgiant į šitas sąlygas, medvi/nes randame ėsant geru perleidėju šilimos, otriomis ir godžiomis drėgmės, stipriai sugeriant kvapsnius, net labai menkai pritraukiant ar užlaikant organiškus dalykus. Gana gerai per jas oras persiskverbia. Linai panėši medvilnėms, tačiau netaip godžiai susiurbia drėgmę, ir truputį mažiau perleidžia orą. Vi/nos yra blogu šilimos perleidėju; godišauja drėg- mės, ir orui leidžia persiskverbti. Neprilaiko kvapsnių. Ši/kai, kaip vilnos, yra blogu šilimos perleidėju, ir skiriasi nuo vilnų ma- žiau susiurbdami drėgmės.

Kiekvienu žvilgsniu vilnos yra geriausia medžiaga, ar drabu- žiams dėvimiems arčiausiai odos ar ant viršaus, ypačiai šaltuose

1

20

klimatuose. Šilkai, nors brangūs ir neilgam patenkanti, taip-gi tinka apatiniams drabužiams. Jie lengvūs ir švarįs ir blogai perleidžia šilimą. Medvilnės ir linai mažiau tinka drapanoms dėvimoms arti odos, nėsa susiurbia drėgmę ir lengviai sušlampa. Kadangi šilima gerai perlenda, skystimai iš- | - — ———+ RST garuoja gana greitai, ir kūno 7 | g. ži temperatūra per greitai možta, ir todėl žvarbis paima. Apa- tiniams drabužiams medvil- nes labiau vartoja negu linus, su tūlu parogumu, ypačiai pavidale taip vad. „celluliarių drabužių“. Čion tarpai yra paliekami tarp medvilnių pa- vajos beaudžiant, ir spindulė- jimas sustabdomas tuomi, kad oras pagautasai tarp audinio akyčių esti blogu perleidėju.

Kokią medžiagą tepa- vartotum apafiniams drabu- žiams, šitie niekumet neturi būti prigulę per angštai prie kūno. Angšti drabužiai kliu- . do kraujo aplinkbėgį, ir siau- rina liuosumą judėsio rąume - nių ir galūnių. Vi/noniai dra- bužiai esti minkšti, šilti, diržingi, ir šilimai perlandūs. Jie lengyiai sugeria drėgmę,

Kraujo sūdynai. : - „4 GC epidermis; D, corium; P, papillae; 5, bet kadangi ne taip lengviai prakaitinės liaukos ryna; v, arterialiai ir

s ; ; : ieioį venoziniai kapilliarai (paviršutinis arba pa- ją atpalaiduoja, iai prisiėma piliaris tinklelis) papillių. Gilesnysis tinklas juos dažnai skalbti. dalinai matosi žemesniamjame pakraštyje

2 s diagrammos; vs, tarpinis tinklelis, atvašė Viršutinės š drapanos gilesniojo tinklo, aprūpina prakaitines liau- šaltuose ir vidutiniuose kli- kas, ir leidžia šakutę į plauko papillę.

matuose geriausiai esti gami-

namos iš vilnos. Čion reikia prisiminti jų lengvų drėgmės pereina- mumą, o šilimos sulaikymą, kadangi susitinkame su dažnomis. pagados atmainomis. Nors esti linkėtina siūdintiesi drapanas neperšlampamas, vienok nėra linkėtina trukdyti oro pereinamumą, kadangi oro sluogsnis artymiausias odai reikia dažnai pakeisti

21

Neperšlampamoji drapana nėra užganėdinanti ir jauki ar smagi, nėsa per ją nepereina nevien oras, bet ir drėgnumas. Jau, taip vad. neperlyjamos drapanos esti geresnės, nėsa druskos, su kurių pagalba jos padaromos neperlyjamomis, nesustabdo oro per- landumą, I

Ų

| "

Linas X 120 Medvilnės X 100 Šilkas X 180 Plona vilna X 180

Klausimas dėliai spa/vos viršutinių drapanų paliečia ypatin- gai šilimos susiurbimą (absorbciją). Balti ir šviesiai nudažyti dra- bužiai susiurbia daug mažiau šilimos negu tamsieji drabužiai, o taip-gi prie jų mažiau kimba organiškoji medžiaga ir perai. Dėliai menkesnio šildymo balta tr šviesiai dažyta drapana esti dėvima šiltuose klimatuose vasaros metu, o tamsiai dažytoji — žiemos laiku.

Viršutinė, kaip ir apatinė drapana, ypačiai vaikams, neturi gulėti angštai prie kūno. Kūdikių drapanėlės turi būti liuosos, palaidinės, ir tos, kurios uždengia odą, turi blogai perleisdinėti . šilimą. Priegtam drapanėlė turi būti lengvi ir lengviai nuvelkama.

Vaikučiams linkėtina turėti drapaną ir-gi palaidai prigulusią. Blogas yra paprotys palikti didelę dalį kojų ir rankų nepridengtą, dėliai to, kad gali šiurpis pašokti nuo per didelio šilimos spindulėjimo.

Lietuvoje nėra reikalo dėvėti daugybės viršutinių ar apatinių drabužių. Viskas, ko reikia, tai vilnonių marškinių ir kelinių, kad apdengtų visą kūną, jeib tik ne perangštai, pritaikant jų storumą prie metų laiko, ir viršutinių drapanų. Šaltuose mėnesiuose, kada labai daug šilimos prarandama, tenka prisidengti kailiniais iš vir- šaus. Vengti reikia krūtinės šildytojų (zuikio skūrelių ir f. t.) ir šydrų (velionų).

Merginų drabužiai visatinai būna per daug komplikuoti, per daug jų užsikrauna ir per daug susivaržo. Dėvėjimas vilnonių dra- bužėlių palei odą ir pasvėrimas jų ant. pečių, 0 ne suvaržymas apie juosmenį ir strėnas, ne yra ganėtinai įprastas. O tatai vis-gi labai svarbu sveikatos žvilgsniu.

22

Čebatai ir čeverykai. — Išskyrus kada būna labai šlapia, čeverykai geriau tinka dėvėti negu čebatai, dėlto kad palieka dides- nę liuosybę riešams. Tačiau ar vienus ar kitus dėvėtum, avalynė turi būti lengvi, tvirta, lanksti ir liauna, ir turi tikti prigimtajai letenos apibrėžai.

Daugeriopi kripumai le- tenos ir kojapirščių užtinkami esti tarpžmoniais dėliai avė- jimo „spanskų“ čeverykų ar | čebatų, ir ypačiai vaikų ava-- lynę reikia rūpestingai prižiū- rėti, kad apsaugojus juos nuo malformacijų.

Miklinimasi ir mank- štymasi. — Sąryšyje su mik- linimusi ar mankštymusi visu- met reikia atsižvelgti į širdį ir labiausiai prisiminti, kad Normalė koja ir koja sudarkyta avint ne- neperdėtum, nepersidirbium, tinkamus čeverykus ar čebatus. neįvargtum. |

Reikalas miklinimosi ir mankštymosi ypatingai atjaučiamas esti jaunatvėje, kada kūnas auga ir plėtojasi. Žinoma, tą procesą pa- skudrina didėjantis širdies veiklumas ir greitesnis kraujo aplinkbė- gis, su padidintu išnešiojimu maisto į visokeriopus audinius, su pa- | didintu suvartojimu arba sudegimu maisto raumeniuose, ir su didė- jančiu maisto pareikalavimu pasigerinant ėskenai (apetitui). |

Didėjant kvėpavimo kaitai, didyn eina įėmimas oxygeno; O didėjanti eliminacija vandens ir nusidėvėjusios medžiagos per odą veda prie pareikalavimo daugiau vandens.

Besimiklinant vaikui, paprastai mažas įtempimas tekrinta ant širdies, ir didėjimas to organo yra didelės vertybės, dėlto kad per tatai geryn eina kraujo cirkuliacija ir maitinimasi.

Pas suaugusįjį didėjimas greitumo širdies plakimo, liuosesnis ir greitesnis kraujo tekėjimas, didėjimas maisto sudegimo ir elimi- nacijos, kas viskas yra rezultatu miklinimosi ir mankštymosi, prisideda: prie pagaminimo to, ką vadiname tinkamumu, pavykimu, žaliūkumu.

Didžiausiu dalyku yra mokėti pasirinkti miklinimąsi bei mankš- tymąsi ir Žinoti, kur reikia sustoti. (Geriausias-gi miklinimasi bus tas, kur visas kūnas mankštosi, kuris įsiręžimu neįtempia per daug pajėgas, ir kuris pritinka amžiui ir sudėčiai ypatos.

23

Paklaida tiekio atlėtiškųjų žaislų ir pasilinksminimų, kurių žmonės griebiasi pasimiklinimui ir pasidžiūgavimui, yra ta, kad vos viena krūva raumenių ar bent viena kūno dalis tegauna mankštin- tiesi. Važinėjimas dviračiu, irklavimas, sviedinio mėtymas, svorio (kujo) kilnojimas ir mėtymas — vis tai pavyzdžiai miklinimųsi, ku- riuose randame specializaciją. Ripkos mušimas, krenglių mušimas,

porelių gaudymas (su „vanagu“) — dėja

= užmirštami mūsų kaimuose. 0 Visuose žaisluose, jeigu esti perdeda- = ma, šalia įtempimo vienos eilės raumenių, i Ž peralsinama širdis esti, ko pasekmė būna : ž a peraugimas (hypertrophija) raumens šito (AN E ASS organo. Įsiręžimas bent kokiame žaisle yra B LLS blogu daigtu jeib kokiame amžiuje; jaunys- = Ų I06 ų): toje -gi ir vidutiniame amžiuje tuomi blo-

ji (L ' gesniu dalyku.

Netiktai žaislai, reikalaujentiejį mank- štymosi atskirų raumeninių grupių, priveda prie peraugimo širdies: jeib kokis atlėtizmas galų gale prie fo paties pareina. Žmogus,

š 22 Ž 2

Diagramma organų alsavimo. Košerė, einanti žemyn per larynx, šakojasi į du stam- biu bronchu, kurie smul- kėja patekę į savus plaučius.

norintis pasimiklinti sveikatos užlaikymui, kuomi mažiau perilsta ir įsiręžia, kuomi re- guliariau miklinasi, ir kuomi žaislas įtraukia vienodžiau viso kūno mankštymą, tuomi daugiau laimi.

Žaislas, reikelaujantis staigaus subruz- dimo ir įsiręžimo, rungtynės ūpais ir išsišokimais, be tinkamų žiburių ir be nuolatinio lavinimosi, daro didelę blėdį. Žmogus, kuris regu- liariai pasivaikščioja ar plaukioja vandenyje, ar palošia retkarčiais golfą, daugiau sau labo padaro negu tasai, kuris lošia futbolę ar sviedinį (tennis) su įtempimu retkarčiais, o protarpiais nieko nedaro, vėplinėja. Bet gal-būt ir tokis žmogus dar geriau išeina galų gale negu ypata, lošianti su įsiręžimu nuolatos.

Pasivaikščiojimas po plynu dangumi šviežiame ore yra bene

"geriausias visų miklinimųsi, ir reikia pridurti, kad visi miklinimaisi,

atliekami po plynu dangumi, yra tinkamesni negu prie uždarų durių, tvankiuose trobesiuose.

Nuilsimas. — Kokiu mankštymusi besimiklintum, reikia visu-

met pasiliauti pirma negu pradėsi justi nuilsimą. Nieko nelaimėsi

„24

nualsindamas kūną, ir daugiau labo apturėsi nuo to, kas gana, negu nuo to, kas per daug.

Kad nuovargio jusmas iš didelės dalies yra rūšimi autointok- sikacijos ir pasidaro susirenkant nusidėvėjusiems produktams iš. raumenių metabolizmo, šiandien esti gerai žinoma, bet dėja per dažnai pamirštama.

Maudynė ir susibraukymas po mankštymosi šiek-tiek sušvel- nina šitus effektus ir todėl nereikia apsileisti. Vis-gi svarbiausiu. dalyku lieka — vengti mankštymosi iki pailsimui. Taip-gi atsiminti svarbu, kad reikia pasilsėti po mankštymosi. Poilsis reikalingas. esti nevien raumenims, ir nuovargis būna nevien raumenių nuo-

vargiu. Esti ir zerviškas nuovargis, ir reikia vengti per daug: |

miklinus smagenis ir nervų systėmą ir nualsinus funkcijas jų atlie- kamąs. Sveikatos dėliai nereikia ant jų uždėti darbą iki paalsini- mui taip-pat kaip ant raumenių, ir reikia jiems taip pat duoti atsilsėti.

Ramybė viso kūno ir susilaikymas nuo visokio veiklumo kar- tais daugiau labo padaro, ir kuomet žmogus, dirbantis smagenimis, paprastai gerai pasielgia mesdamas šalin savo knygas ir savo: mąstymą laikinai, o susidomėdamas savo galunėmis ir raumenymis,. būna progų nemaža, kur jam daug geriau būtų prisiturėti nuo abiejų. rūšių veiklumo ir pilningai pasilsėti.

Miegas. — Tikras ir pilningas poilsis įgyjamas esti tiktai

miegant. Žinoma, čion atsilsi ir-gi raumenių systėma. Iš tikrųjų.

raumenys tai pirmučiausiai užmiega, bet-gi smagenys ir nervų sys- tėma labiausiai pasinaudoja: netiktai smagenių narveliai ir centrai pasiliuosuoja nuo prievolės reaguoti ant įspūdžių perduotų juosna

nervais, bet ir širdžiai lėčiau beplakant ir kraujo indams truputį

ruktelėjus susimažina taip-gi kaita kraujo tekėjimo ir kiekybė kraujo. Tokiu būdu narveliąi ir centrai taip-gi mažiau skudrinami beesti.

Augusiems ir vaikams laikas skirtinas miegui sulig nudirbtu darbu yra nelengvu nustatyti. Nėra galima nustatyti štyvas taisykles: kiek valandų turėtų miegoti įvairųs žmonių typai. Vieni reikalingi daugiau miego negu kiti, o vaikams be abėjonės daugiau reikia negu suaugusiems visatinai. Kudikis turėtų didesnę dalį laiko per- leisti miegodamas; vaikas kokių keturių metų bent pusę savo laiko. 7-metiniam vaikui reikia bent 11 valandų, 9-metiniam dešimtį va- landų. Nuo 12-os iki 14 metų amžiaus bene užtektų devynių va- landų miego. Subrendusiame amžiuje reikėtų bent aštuonėtą va- landų perleisti miegant. Daugumai žmonių reikia daugiau miego

25.

žiemą negu vasaros metu. Pats geriausias įmigys atsitinka pir- mosiose keliose valandose po atsigulimo patalan. Ypačiai vaikams reikėtų eiti gultų anksti; ir kadangi smagenys labiau pasinaudoja reguliarumu darbo ir atsilsio, tai vaikus reikėtų versti anksti eiti guolin.

Šioks-toks prisirengimas miegan yra reikalingas. Nė darbas, nė žaidimas neturėtų prasitęsti iki paskutinei valandėlei prieš einant gultų. Valgyti maistą dviem ar trimis valandomis prieš gūlant taip- gi netinka, nėsa nors virškinimas ir įčiulpimas (absorbcija) gerai vyksta grobuose miegojimo metu, vis-gi skrandyje virškinimo pro- cesas praktiškai apsistoja.

„Miegamojo kambario hygiėna nėra be svarbos, bet apie tatai vėliau turėsime progos pašnekėti. Tuomi tarpu tik paminė- sime, kad gero, tyro oro yra smagenys reikalingos taip miegant kaip ir darbą dirbant. Miegamasai kambarys — švarus, nemažas — reikia gerai išvėdinti Kūnui nepakenks nieko, jeigu jis bus gerai ir tinkamai užklostytas. Alsuojant sugadintą ar blogą orą miego metu, sapnai paprastai tramdo poilsį, ir tad greta nuodų effekto gausime dar neišsimiegojimą.

Žymės neišsimiegojimo esti labiau mentalės, bet nemažiau ir phyzikalinės. Jos labiausiai įžiūrimos pas vaikus, ir vaikai, kurie paprastai gauna per mažai miegoti, būna mažakraujai (anaemiški), nusilpę, atbukę, miegūsti, sustingę, ir paikšais atrodo. Jų apetitas esti menkas, ūgis užskurdęs. Gymis yra išbalęs; akių vokai sun- kūs; akys įdubusios ir tamsiais ratais apsuptos. Vaikai nėra linkę raumenymis ką nors veikti ir nėra sugabųs mokintiesi. Tokiuose atvėjuose sumažinimas mokinimosi ar pailginimas pasilsio ir pasi- linksminimo bei miego dažnai stebuklingai veikia tokius vaikus.

Kudikystės hygiėna. — Jokiame laikmetyje gyvenimo nėra tiek reikalo prisilaikyti asmeniškos hygiėnos įstatymų kaip kūdi- kystėje. Ir jokiame amžiuje neturėsi tiek labo iš jų pavartojimo kaip kūdikystėje. |

Pabauda už apsileidimą būna ar mirtis ar nuolatinis sirgulia- vimas per visą gyvenimą.

Iki neseniai dar žmonės neišmanė, kaip svarbu yra susirū- pinti kūdikių sveikata. Buvo manoma, kad trys ypatos, beje mo- tynos, gydytojai, ir auklės ar slaugytojos, žino visą ką, ko reikia, ir auklėjimas jiems būdavo paliekamas.

Manydavo motyną žinant instinktu, kas pridera, o kas nepri- dera daryti; gydytoją spėjo viską apie kūdikius išmokus univer-

26

sitatėje, o slaugytojos, girdi, prisiklauso viso ko nuo gydytojo, kaip auklė nuo motynos ar bobučių.

Visi tie spėliojimai buvo klaidingi. Motyna tik dėlto, kad ji pagimdė kūdikį, dar negali žinoti viso-ko apie jo auginimą, ir iš tiesų didelė dauguma motynų, jaunų ir senų, jeigu netapo tam tyčia pamokintos, žino labai mažai apie tą dalyką.

3 Universitatėse apie kūdikių auklėjimą mažai kas seniau te- buvo mokoma; dar ir dabar retai kur užsimenama apie kūdikių

Penėjimo ar valgidinimo bonkučių rūšys.

A. Bonka su dūdelę — sunkiai išvaloma. B. ir C. penėjimui tinkamos bonkos.

ais ao i aka Is as Ža Sa SS e Aa a a a a aaa R

maitinimą ir šiaip kūdikių hygiėną. Tad jeigu gydytojai mąžai ko mokinosi tame reikale, tai slaugytojos dar mažiau, taip kaip nieko, tesužinodavo.

Pasekmes-gi nežinės atjausdavo vienatinai kūdikiai, kas ir matoma esti iš kūdikių mirtingumo kaitos, kurioje kas metai yra skaičius kūdikių nedagyvenusių vieno meto amžiaus ant 1000 gi- mimų bėgyje ių metų.

Anglijoje ir Vallijoje 1901 m. šitoji kaita buvo 151, o 1912 m. — 95. Mat, 1901 m. 151 kūdikių iš kiekvieno 1000 mirė, ir dido- kas skaičius laikinai ar nuolatiniai tapo sužeistais labiausiai dėliai nežinės: nežinės motynos, nežinės gydytojo, ir nežinės slaugytojos. 1912 m. kaita sumažėjo iki 95 todėl, kad dalis gyventojų ir publi- kos susidomėjo taje buitimi, kad motynos, ypačiai jaunos motynos pas varguomenę, nieko neišmanė apie maitinimo methodus, nė-gi apie paprasčiausius dalykus, kaip va: išnašumas švarumo, tinkamo aprėdymo, šviežio oro, ir t. t., kūdikių sveikatai.

=

EM TCEV AT AK PAS

MAG sė AT "E ATR

27

d sai TAS e TA ET IS LAS MT Ki sa as do kė

Sumoję savo nežinojimą, žmonės ėmėsi iš jo bristi. Kas mo- kėjo pamokyti motynas, ėmėsi darbo; kiti vėl šoko rengtiesi šiaip mokytojauti, ir valdžia pasirūpino nežinią išblaškyti samdydama žmones, mokančius motynoms patarimus duoti.

Ir taip iad tarp 1901 ir 1912 m. padarytas darbas sumažino kūdikių mirtinumą nuo 151 iki 95 ant 1000 gimimų, bet dar toli gražu neviskas padaryta. Susimažins mirtinumas tuomi labiau, kuomi pasiplatins žinojimas, o prasiblaškys nežinės rūkas. Visur reikia skleisti lapeliai su patarimais, kaip apsieiti pridera su kūdi- kiais, kaip juos maitinti ir auklėti reikia. Laikas nuo laiko reikia kūdikiai pasverti, kad apspręsti galėtum jų tarpimą ir augimą.

Senoji idėja, kad kūdikiui užgimus gydytojo darbas pasibaigia, išskyrus jei bent kūdikis susirgtų, yra klaidinga. Neužtenka patarti, kas darytina motynai — palagninkei; gydytojas turi pasirengęs būti patarti, kaip reikia kūdikis krūtymis ar kitaip maitinti ir švariąi už- laikyti, taip kad jis augtų patenkintas ir laimingas ir sveikas, ir būtų apsergėtas nuo ligos ir netikusių sąlygų paeinančių nuo ne- švarumo ir tėvų apsileidimo.

Šiaip, auklėjant vaikus, linkėtina kiekvienai šeimai susipažinti su Herberto Spencerio veikalėliu „Apie vaikų auklėjimą“, kur ras didelį gausą sveikų minčių ir išmintingų patarimų. Tas veikalėlis turėtų būti papuošalu kiekvienos šeimos, kuri augina vaikus. Jau turime jį lietuviškai verstą ir spausdintą.

28

e da i

IV. UŽSIKRĖTIMAS ir IMMUNITATĖ.

Užkrėtimo veiklius. — Be animalių parazitų, priklausančių klasėn Vermes ir Arachnida, galima pasakyti, kad baktėrijos, pro- tozoai, ir persikošiamieji apipenai (virus), tai esti tie gyvunėliai: kurie neša atsakomybę už ligų limpamumą.

Baktėrijos tai vienacelinės mikroskopiškos dalelės proto- plazmos, prigulinčios į protistų karaliją. Jos neturi chlorophylliaus, ir veisiasi skeldėjimu (fissio), ir todėl esti kartais vadinamos scAi/- zomycefais. ;

< Tūluose atvėjuose labai atsparųs, labai spindulius perlaužianti, apskriti ar apvalaini, reproduktyviai kūneliai esti pagaminami, ku- riuos vadina „sporomis“. Tokias sporas labai sunku užmušti chėmikalų įveiksniu, nėsa jos atsilaiko net prieš temperatūrą 1009 C. per keletą valandų. Prielankiose sąlygose sporos dygsta ir išauga į bacillius. Žmonijos laimei, dauguma pathogėniškųjų bak- tėrijų nepagamina sporų. Baktėrijos labai įvairiuoja savo didume ir pavidale, ir sulig pavidalu jas dalina šitaip:

1) Mikrokokkai tai mažulėliai apskriti kūneliai, paprastai nuo 0.5 mm iki 1 mm diametro. Jie dauginasi skeldėjimu, ir sulig kryp- „ties plotme, kurioje tatai įvyksta, pareina įvairus jų susigrupavimas, pav. kokkai grutėmis — dip/okokkai, grandiniais — s/rep/okokkai, kupstais ar gurguolėmis — s/aphy/okokkai.

2) Bacilliai tai lazdelėti kūneliai, vidutiniškai 3mm iki 6 mm ilgio, su ketvirtainiais ar apvalainiais galais. Daugelis jų yra veikliai judrūs, ir jie iš vietos į vietą persikelia judėjimu gauruotų siūlelių — flagella arba cilia — prikibusių prie bacilliaus.

3) Spirilliai arba vibrionai tai ilgi, tęvi, siūbuojanti siūle- liai suraičioti savo išilginėje ašyje, turinti liuosą judėjimą. Tūli jų lengviai lūžta į trumpesnius elementus, kurie susideda iš trupučiuką sulenktų judrių vibrionų — pav. Kocho spirillum cholerae — kar- tais vadinamas „comma bacillus“, dėliai jo panėšėjimo į Vokiečių biūkšnelį arba kommą.

Spirochaetės tai nilo organiskai morphologiškai Gan į spirillius, bet kuriuos yra labai sunku prisiperinti, o kuriuos dau-

29

gelis skaito prigulint klasėn veikiau protozoų negu baktėrijų. Už tą pažvalgą šneka toji buitis, kad reprodukcija (pavįsimas) įvyksta skilimu išilgiui, o pas baktėrijas reprodukcija be atomainų įvyksta skeldėjant skersai. Prie šitos grupės priklauso spirillum, ar geriau sakant Spirochaetė Obermeijerio ir Spirochaefė pallida, anoji pa- gaminanti grįžtamąją šiltinę, o šitoji — syphilį.

4) Augštesnėsės baktėrijos susideda iš ilgų nesišakojančių (Ieptofhrix) ar išsišakojusių (s/frepfo/hrix) siūlelių, kurie veisiasi mesdami konidijas iš galų. Žaizdos padaromos streptothrichų, kurių pavyzdžiu gali būti aktinomykosis, panėsi į pažeidimus pa- daromus tuberkulų bacilliaus, ir iš tikrųjų šits mikro-organizmas la- bai giminingas šitajai baktėrijų klasei.

Protozoai tai vienacelliniai, mikroskopiški parazitai, priklau- santi gyvūnų karalijon. Protozoai vaidina svarbų vaidmenį aitio- logijoje daugelio tropiškųjų ligų. Juos paprastai skaido į 4 grupes:

1) Rhizopodai; čion amoeba dysenferiae, priežastis vienos. rūšies kruvinosios ligos pas žmogų, gali būti pavyzdžiu. Judėji- mas įvykinamas išmetant protoplazmos tumas į pirštus panėšinčias (pseudopodija). Reprodukcija atliekama skeldėjimu, nors tūluose atsitikimuose sporos pasidaro.

2) Sporozoai. — Šitoje grupėje sporuliacija arba subirėji- mas ypatos į tūlą skaičių sporų tūlame jų gyvatos laipsnyje esti akyplėšre dėme. Svarbiu pavyzdžiu šitos grupės esti p/asmodium malariae, kuris, kaip ir kiti jos nariai, turi labai painią gyvetos historiją: mat, vieną laipsnį savo plėtotės perleidžia vabzdžio kūne, "o kitą kraujuje drugiu sergančio ligonio.

3) Flagellatai, pasipuošę ilgu rimbu (flagellum), tai ilgi maž-'

daug šeivos pavidalo protozoai, turinti makronūkleų ir mikronū- kleų arba blepharoplastą; nuo pastarojo flagellum yra pasviręs. Iš- ilgui parazitą randasi siūbuojanti plonė (membrana). Pathogėniš- kosios trypanozomos, kaip ana /rypanosoma gambiense, pagamina miegamąją ligą: turi komplikuotą gyvatos cyklių, vieną laipsnį per- gyvendamos - kraujuje užsikrėtusio gyvūno, o kitą — žarnoje įgi- liančiųjų musių.

4) Infuzorijos tai liuosai Įplaukiojanti protozoai, apsisupę skraiste cilijų. Paramoecium yra gerai žinomas pavyzdis šitos. klasės, ir viena — kita rūšis skaitoma esti priežastimi tam tikrų formų diarrhoeos arba tryznos.

Persikošiamieji apipenai. Pastarųjų metų tyrinėjimai košia- mųjų nuodų yra tvokstelėję tvaną šviesos ant aitiologijos daugelio

80

m. TT*“+42 17.741

. koštuvus, kurių skylutės yra per mažos perlindimui paprastųjų bak- tėrijų. Tokiais koštuvais esti gerai žinomasai Berkefeldo koštu- vas, padirbtas iš diatomatinės žemės, ir Camberlando koštuvas, dirbamas iš palivotos porcelianos. Žodis „ultra-mikroskopiškas“ dažnai esti pavartojamas kaipo synonymas su „persikošiamasai“, tačiau visi persikošiamieji apipenai ne kasviename laipsnyje savo “ plėtotės esti ultra-mikroskopiški. Dabartiniu laiku beveik trys de- šimtys ligų žmonių ir gyvulių esti primetama persi- Kia košiamiemsiems nuodams.

Labiau žinomos tokios ligos tai: geltondrugis, cinga, pieskų musės karštinės, typhus, poliomyelitis, rabies, variola ir vaccinia, drognės, škarletina, tra- choma, kojų ir snukio liga — galvijų maras, kiaulių cholera, ir pleuro-pneumonitis galvijų.

. Vyriausiaje dėme persikošiamųjų apipenų yra “tai, kad daugumą jų sunaikina kaitinimas iki tempe- ratūrai 500 — 709 C. per dešimtį minučių, ir kad “jie atkakliai nepasiduoda glycerinos įveikmei ir su- džiovinimui. Vienūr apipenus perduoda tarpininkau- „ jantis šeimyninkas — kokios-nors rūšies įgiliantis L inzektas — pvd. geltondrugį ir cingos karštinę “ moskytas — uodas, pieskinės musės karštinę — „ musulas (phlebotomus), typho šiltinę — kūninė utėlė. „Kitur nubrozdinimas kūno paviršio leidžia apipenui įsibriauti — pav rabies. Keletu ligų vėl galima užsikrėsti pačiupinėjant ar palytint užsikrėčiamas Naminis vandens. išmatas — pav. pleuro-pneumonitis galvijų ir galvijų K ad maras, kuomet kitas ligas bene oras užneša — pav. lando filtrą arba “| variola, škarletina, drognės, kojų ir snukio liga, ir kopia kiaulių cholera. 2 Ligą visatinai reikia skaityti užnuodinimu kūno cellių — nar- “ velių, ir didelėje daugumoje atsitikimų tasai užnuodinimas esti re- Zultatu mikro-organizmų užgulimo. Ligose vadinamose limpamo- mis, prilimpantysis veiklius tinkamose sąlygose apninka priimblius. “ asmenius susiedijoje ligonio. Tasai priimblumas (susceptibilitatė) L priguli nuo kelių faktorių, kurių svarbiausiais esti šitie: i Ę 1) amžius ir visatinoji ypatos sveikatos padetis; 2) klausimas, ar žmogus yra jau seniau persirgęs tąja liga, L. arba ar jis priemoningai tapo immunizuotas prieš ją, ir

Ė ligų Žmogaus ir gyvulių. Tai mikro-organizmai pereinantieji per E

81

i

3) būtis arba nebūtis paveldėtinio palinkimo (prėdispozicijos).

Užsikrėtimo būdai. Liga paprastai prilimpa užsikrečiamam veikliui įsibriaujant į kūną: 1) alsavimu, 2) valgant ir geriant, ir 5) inokuliacija per odą. Specifiškąsias baktėrijas, paprastai besi- randančias išsunkose, išmatose, nusišeriančioje epidermyje, ar kar- tais kraujuje užkrėstojo ligonio, perkelia į sveikuosius šitie perda- vėjai ar nešiotės:

1) Oras, pvd. plaučių tuberkuliozis, variola, vėjarauplės, diphtheritis, škarletina, drognės, paausių uždegimas (parotitis), kok- liušas (pertussis), influenza, pneumoniškasai maras. Smulkutės gleivių ir seilių dalelytės pasklinda ore aplink ligonį, kada jis kosi ar šneka. Spėjama, kad ramiai jam alsuojant kvapas nėra užkrečiantis.

Tūlos baktėrijos nesiduoda sudžiovinamos, ir dulkės, kuriose jų randasi, gali tapti ligos šaltiniu, pav. B. an/hracis vilnų keden- tojų ir sortuotojų ligoje, tuberkulų bacillius plaučių tuberkuliozyje.

2) Vanduo. Pavyzdžiais ligų, vandens užnešamų, esti žarnų šiltinės, cholera, dyzentėrija, ir visokeriopos kirminų ligos. 0

3) Pienas. Pats pienas gali turėti užkrečiamąjį veiklių, ki- lusį iš karvės ar ožkos — pav. tuberkulų bacillius, nuodai kojų ir snukio ligos, ar m2icrococcus melifensis, — arba pienas gali būti užkrėstas, susidurdamas su užkrečiamomis žmogaus išsunkomis ar išmatomis, ar tiesiog arba per užterštą vandenį — pav., škarletina, diphtheritis, žarnų šiltinės, cholera.

4) Gliemežiai ar lukštagyviai (molluskai), daržovės, vai- siai, ir f. t. užteršti užsikrečiamomis išmatomis — pav. žarnų šil- tinės, cholera, diarrhoea.

5) Mėsa. Mėsoje gali rastiesi gyvos baktėrijos ar animaliai parazitai — pav., tuberkulų bacillius ir karbunkulos bacillius, arba mikro-organizmai užnuodyjantieji maistą — pav., bacillus enteritidis (Gaertner) ir b. botulinus. Buvimas taenios cystiškame laipsnyje plė totės ar Trichina spiralis embryoniškame laipsnyje gali užkrėsti suvartotoją kirminais, kurie jame užauga ir subręsta.

6) Drapanos, skudurai ir kiti daigtai sutepti užsikrečiamąja medžiaga — pav., škarletina, drognės, diphtheritis, variola, vėja- rauplės, enteritinės šiltinės, cholera.

7) Gyvulių liga gali tapti šaltiniu užsikrėtimo žmogui. DPa- vyzdžiu tokių ligų, užkrečiančių žmogų, esti — vakcinia, tuberku- liozis, anthrax, rabies, tetanus, diphtheritis, gelžuonis, kojų ir snukio liga, maras, aktinomykosis, septikaemia, Maltos šiltinės, ir visoke- riopos rūšys helminthiazies.

32

Ki TSS AO NERIMAS VAGA BE A IA B AMP PO S o PS Ri, y ESPN gr Ma “ r r. indas ži VILA | , T AA PA

ų į pi

== NAIKINK MUSES!

TAR A KAIP MUSĖS VEISIASI ini Jų IR MINTA g

1 , „43

LIAPAMOJI A Nr vario sa Musų 9 7— | 2 R

A 7 MUSĖS KELIONĖ (š. => UŽKABORIO IR ŠIUKŠLYNO *

5 2 „ANT UALGOMO STĄLO = » LABAI TRUMPA

Paveikslėlis parodo, kur musės veisiasi, kaip plėtojasi ir kokiu būdu gali ligą užnešti.

culex fatigans, pieskinių musių karštinę — pA/ebo/fomus papal/asii, „ miegamąją ligą — g/ossina pelpalis, grįžtamąsias karštinės — Ė. blakės ir utėlės, erkių karštinės — erkės, marą — blusos, typho 55

Žiu 4 J A N + + 777177 >

karštinės — utėlės. Galimas daigtas, kad blakės taip-gi užneša b. /eprae.

Atsitikime enteriškų (grobų) šiltinių, choleros ir diarrhoeos, tur-būt musės, nutūpusios ant užkrėstų išmatų ir jomis pasisotinu- sios, užkrečia maistą, o labiausiai pieną, ant kurio jos po tam nu- tūpia. Tai nevien rezultatas mechaniško parnešimo skretenų. ant jų kojų, bet taip-gi ir to, kad grobų bacilliai gali gyventi keletą dienų gurklyje musių, ir musė gali juos ar išvemti iš savo nasrų ar padergti per anum ant maisto. Musės taip-gi gali nunešti kiau- šiniukus animalių parazitų — pvd. taeniae, ascaris /umbricoides ir t. t. — nuo išmatų ant maisto.

9) Kada žaizdas ir įdūrimus padaro instrumentais, ant Kurių buvo nugulusios pathogėniškos baktėrijos, arba kada skrefėnos, prisiteršusios tūlais mikrobais, gauna patekti žaizdon, tai tam tik- ros ligos gali išsiplėtoti — pvd. 5. anfhracis ir b. fuberculozis gali tokiu - būdu tapti inokuliuoti, ir ans pagamina karbunkulą, o šits — chronišką supintėjimą vietoje inokuliacijos, paprastai vadi- namą „skerdikų karpa“. Vietinis almėjimas ar pūliavimas įvyksta, kada pyogėniškos baktėrijos patenka į žaizdas, ir šitie mikro-orga- nizmai gali pagaminti skaudulius ar geluonius (abscessus) kitose dalyse kūno (pyaemia), ar gali pavįsti kraujo sriaute, pagamindami septikaemiją. Puerperalės karštinės - esti rezultatu infekcijos yščių arba gimdos (uterus) septiškomis baktėrijomis. Kiti pavyzdžiai ligų užsikrėstų inokuliacija esti — tetanus, rabies, vakcinia ir gel- žuonys.

Žodis užsikrečiamas ar limpamas esti pavartojamas dėl ligų, kuriose intymis susidūrimas su užkrečiama alme pagamina svars- stomąją ligą. Prie šitos rūšies priklauso venėrinės ligos — syphi- "lis ir gonorrhoea, trachoma ir pūliuojančioji ophthalmia.

Kiekviena ypatinga (specifinė) liga turi specifinį mikro-orga- nizmą kaipo savo sėbrą. Jau mes ėsame svarstę visokius kelius, kuriais tokie mikro-organizmai patenka nuo sergančiųjų į sveikuo- sius. Dabartiniu laiku esti visatinai įtikima, kad kiekviename atsi- tikime limpamų ligų galima priselinti prie tolygios ligos pas kitą žmogų ar gyvulį. Senoji pažvalga — hypothėzis „de novo“, — kad gendanti medžiaga, ne specifiniai užkrėsta, galėtų dar pagaminti ar patiekti tokią specifinę ligą, kaip žarnų uždegimas, šiandien jau užmesta. Nėra ginčyjama, kad naujos ligos gali laikas nuo laiko išsiplėtoti, tačiau užkrečiamieji veiksniai tokiuose atsitikimuose be- ne greičiau bus saprophytai, kurie prisitaikinę yra prie gyvenimo

94

MRT 4-4 kari J i. 5 /a A „"WV VPrve +. VFPASATV | 7 AAA r * and e kų p p a eik ja a ska ls AIDS B ika ska a Dia ai S ak iausi pra 7 - o x . " " ? 5 *

H———————————

įvairiose oro dalyse ir maisto kanaluose, negu baktėrijos, gyvuo- jančios skretenose. Dabartiniu laiku tyrinėjimas „išzešio/ojų“ krei- pia savęspi ypatingą domę, ir suteikęs yra išaiškinimą daugelio išsiveržimų limpamųjų ligų, kurias seniau būtų paskaitę pavyz- džiais užsikrėtimo le novo.

Tapo susekta, kad pathogėniškosios baktėrijos gali gyvuoti mėnesiais ar metais išsunkose arba išmatose ligonių, sveikstančių nuo užgulimo tokių ligų kaip žarnų karštinės, cholera, dysentėrija, diphtheritis, cerebro-spinalės karštinės, ir pneumonitis, ir kad to- kiuose atsitikimuose tokie „išnešiotojai“ buvo kalti už vieną ar kitą “ligos pašokėjimą. Tokis išnešio- m tojas esti vadinamas e/fekfyviu iš- nešiotoju; kiti-gi gali nešiotiesi mikrobus, nė neužkrėsdami kitų žmonių. Gerai žinome, kad baktė- rijos įvairiuoja nuodingume, ir gali- mas daigtas, kad tiktai tam tikrais laikais išnešiotojų baktėrijos tegali perduoti užkrėtimą. Ne tiktai ser- gantieji ir sveikstantieji, bet dauge- lyje atvėjų tie, kurie su jais susi- duria, duoda prieglaudą baktėrijoms ir šitie sveikieji nešiotojai gali perduoti ligos perus ir užkrėsti jais kitus, turinčius mažiau atsparos už juosius.

Kada ligos apipenai įsiveržia kūnan priimblios ypatos, tai lai- kinai, taip vad. inkubacijos Jaikme/yje — nesimato jokių sympio- mų. Šitame laikmetyje, kuris yra gan pastovus kiekvienai ligai, mikro-organizmas dauginasi kūne, ir tiktai galop jau neprašyto svečio buvimą išduoda symptomai ligos, kaip pakilusi temperatūra, atsiradimas išbėrimo exanthėmatinėse ligose, ir t. t. Įsiperėjimo laikmetis esti trumpesnis už savaitę škarlėtinoje, diphiherityje, cho- leroje, influenzoje, ir lekiančiojoje rožėje (erysipelas); daugiau kaip savaitę — rauplėse, vėjarauplėse (varicella), drognėse, geltondru- gyje, rubelloj (raudės, netikroji jadra), paausių uždegime (parotitis), žarnų uždegime (typhus abdominalis), ir dėmėtosiose šiltinėse (typ- hus exanthematosus). Žinoti ilgumą inkubacijos laikmečio svarbu, kada reikia nusverti, kaip ilgam laikui prisieina izoliuoti ar užveiz- dėti tuos žmones, kurie susidūrę buvo su infekcija.

Žymės ar dėmės, padaromos kiekvieno specifinio mikrobo, esti taip pastovios, kad sulig jomis, ir vienatinai sulig jomis, iki

ė*

Bonkon spiaudalams siūlomos džiovininkams.

89

4

i

„"—1m—7—

neseniai gydytojai nustatydavo savo diagnozį. Tūluose atsitiki- muose liga užsibaigia kryzimi; ūmai temperatūra nukrinta ir suma-

'OHPgUP4 daPį Jį IPfI943JUIS3p ĮUPIUIAd ĮPISIDp

Z3A $S2[3/21 SOUIPUJP a :a3ląsnd alowPiJaISZN s4inp 5 i 3i2snd OuKPASI

“ "oisdoį 1muurio:

sieuelonyajursop SsiP;ŠiPp ns s48doį “ ĮdoL1340SIA 1n4 "OLIPgUP4 dibį SBIPALIO4 V :(xajinbą) SNIIOpAIjUIsp. Om1821S 0/S8nP SIULIPO

s41np 'g :snį4[PAdP nP( OojeiPdde S! PIUNISI SONL I1ny

“| žėja kiti symptomai, kuomet kituose atsitikimuose tasai mažėjimas “| eina laipsniškai (defervescencija per lyzį).

D Klimatinės sąlygos tūlų svieto dalių glamoni neatlaidumą Ii- gos, ir tokiose vietose sakome ligą esant endėmiška — pvd. cho-

"4. 4 1 ė k a Bak L t La i a id ir yis, Jikirtads Ža o ki Sa Mi aaa ad 1 a

LT NSA i MTK AU ETA S A EPS EEST R PS

"27

“ lėra žiotyse Gangio, škarlėtina ir diphtheritis dalyse Didėsės Bri-

tanijos, Lietuvoj. Iš tokių endėmiškų centrų liga gali plisti arba tapti epidėmiška, ir tytveikos žmonių kitose srityse gali įsirgti.

Kada liga paplinta plačiai po svietą, kaip yra atsitikę su influen-

zos tūlomis epidėmijomis, tai sakome ją ėsant pandėmiška. Immunitatė. — Pagijus iš limpamos ligos, žmogui trumpes- niam ar ilgesniam laikui nebeprisiima kitas užgulimas, net kada

“jis susiduria su infekcija. Atsitikime tūlų ligų — pvd. variola, ty-

“ phus abdominalis ir exanthematosus, škarlėtina, drognės—apsaugos laikmetis yra ilgas, ir gali prasitęsii per visą gyvenimą; kitais at- vėjais jis yra trumpas, ir iš tikrųjų išrodo, lyg susirgimas padaro žmogų dar priimblesniu tai pačiai ligai — pvd., influenza, pneu- monitis, erysipelas. /mmunifafė (arba nepriimblumas) gali būti ar “prigimtinė ar įsigyta. Tūlos baktėrijos esti pathogėniškos tiktai į tūloms rūšims gyvunų, ir pas priimbliuosius gyvulius esti dar laips- niai priimblumo. Algėrijos avys, ne taip kaip kitos veislės, nė- serga karbunkula. Tamsios odos žmonių rasės mažiau serga drugiu negu Europiečiai, bet tai, rasi, nevisai priguli nuo to, kad jos turėtų šiek-tiek prigimtinės immunitatės, bet nuo to, kad leng- vus persirgimas kūdikystėje linkęs yra apsaugoti subrendėlį. Įsigytoji immunitatė paprastai gaunama: 1) persirgimu prigim-

“tine liga, nors galima ją įgyti ir kitais keliais; 2) inokuliacija su

“ praskiestu ligos nuodu. Skiepyjant nuo rauplių, draba (lympha) esti imama iš veršių, sergančių vakcinia arba karverauplėmis, ir dabar visatinai įtikima, kad nuodai (virus) variolos ir vakcinijos yra tie patys, tik kad žmogaus apipenas susilpnėja ar prasiskie- džia patekęs į karvę. Praskiedimas esti padaromas keleriopais keliais: | --

a) Kaip kad pavyzdyje augščiau minėtame, nuodams perei- nant per kitą gyvūnų veislę.

b) Sudžiovinant apipenus. Norint įspėti išsiplėtojimą rabies, inokuliacijas daro su emulzija, stuburkaulinių smagenių truškių, sti- “pusių tąja liga, smageninį viržį išdžiovinus per keletą dienų viršum “ gailiosios (kaustinės) sodos. |

c) Perinant baktėrijas prie itin augštos temperatūros. DPa- steuras gaudavo anthraxo išperus (kultūras) susilpnėjusios virulenci- jos, perindamas juos per 24 dienas prie 490 C. Šitus perus jis vartodavo immunizavimui galvijų ir avių nuo tos ligos.

4 d) Prailginta kultivacija baktėrijų ant paprastų priemonių (medium) arba ant priemonių sujauktų su antiseptikais. Strepto-

87

+1 * ti V

"Ėr

kokkai ir pneumokokkai lengviai netenka savo virulentiškumo, prie- moningai perinami, kultivuojami.

e) Inokuliaciją su nebegyvomis baktėrijomis. Pakorinimai ne- gyvų baktėrijų normaliame druskos tirpale vadinasi vakcinomis, ir jų pavartojimas yra davęs tinkamus rezultatus apsaugojimui žmo- nių, užsikrėtusių maru, cholera, ir abdominaliu typhu. Tai yra pa- vyzdžiai aklyvės immūnitatės, kur ypatos narveliai ir audiniai ga- "mina antidotą užkrečiamajam veikliui.

f) Inokuliacija su an/ifoxinu. Čion turime pavyzdį passy- vės immūnitatės, kur apsaugojimas įvyksta įvesdinant kūnan užsi- krėtusios ypatos priešius ar prieškūnius, ėsančius sėrume gyvulio, kuris tapo aktyviai immūnizuotas su negyvu ar gyvu apipenu (vi- rumi) ar jo toxinais.

Vaikams, susiduriantiems su diphtherities infekcija, kartais da- viamas esti dosas antitoxino — beje, sėrumas arklio, kuriam per keletą mėnesių buvo įšmirkščiami toxinai b. diphtheriae.

Daug thėorijų buvo pasiūlyta išaiškinimui aktyvės immūnita- tės, tačiau iki šiai dienai nė viena pilningai neužganėdina. Pirma uegu šnekėsime apie šitas ihėorijas, reikia įsigyti tūlą žinojimą priemonių, kuriomis baktėrijos pagamina savo effektus.

Kartais krūvos baktėrijų gali mechaniškai užkimšti kapilliarus ir tokiu būdu sugadinti narvelius penimus kraujo indų, tačiau vy- riausiu ginklu įsibriaujančių baktėrijų, iai jų sugabumas pagaminti foxinus arba nuodus. Pas tūlas baktėrijas — pvd. 5. dipAhrheriae, b. tefani — šitie toxinai pasipilia išlauk baktėrijų kūnų ir randasi tame tarpeklyje, kuriame mikro-organizmas auga. Tokie toxinai vadinasi extracelluliariais, ir randasi košale (filtrate), gautame iš peryklų (kultūrų). Dauguma baktėrijų pasilaiko savo toxinus viduje * savo kūnų, ir tokie intracelluliariai arba endo-toxinai tepereina į tarpeklį (mediumą) sutirpstant pačioms baktėrijoms.

Toxinų nebuvo išgauta tyrame pavidale, taip kad chėmiškoji jų sudėtis nėra žinoma, bet-gi galimas daigtas, kad nuolatos susi- sėbrinę su proteinais, jie esti prastesnės sudėties negu šitieji.

Labai ženklyva ypatybe toxino esti jo sugabumas pagaminti sav priešnuodį (antitoxiną), kada jį įšmirkšti į kūną priimblaus gy- vulio. Toxinai paveikia įvairias kūno systėmas — pvd. nerviški, cirkuliatoriniai, respiratoriniai, alimentariai, ir rėnaliai symptomai paprastai pastebimi esti. Sudrumzdimas thermotaksiškojo mecha- nizmo kūne matosi iš būties karščio ar subnormalės temperatūros.

Audinių narveliai atsipriešina -suerzinimui (irritacijai), toxinų pada-

08

rytam, ypatingais keliais. Reiškiniai įdegimo (inflammacijos) ir granulomų susižiedimo yra rezultatu padirginimo per baktėrijas ar kitus mikro-organizmus. Tūlus toxinus sunaikina prilyginamai žema temperatūra — pvd. 65? C. — ir šituo žvilgsniu jie panėši į enzymus, kiti-gi labiau karščiui atsipriešina. Toxinai nesukrišto- linami, ir tuomi jie skiriasi nuo p/omainų, kurie esti baziniai kū- nai prilyginamai prastos sudėties, randami gendamoje proteinų medžiagoje — pvd. kadaverinas, cholinas ir t. t. Toxinai dialy- zuojasi, ir jų molekiūlos esti mažesnės negu antitoxinų, kadangi šitie nesiduoda kaip kad anie pervaromi per koštuvus pridengtus plonyte plėvele suotenos (želatinos).

Baktėrijos paveikia kūną vietomis ir visatinai. Tūluose atsi- tikimuose, kaip diphtherityje ir tetanuje, jos pasilieka būklėje ino- kuliacijos, o atokūs effektai priguli nuo susiurbimo jų toxinų; ki- tuose — baktėrijos randa prieigą prie sriautų lypmhos ir kraujo, ir paplinta po visą kūną; tačiau daugumoje atsitikimų ypatingoms sritims prisieina grumtiesi su jų smarkiu užpuolimu. Visuose at- sitikimuose eina imtynės tarp kūno narvelių ir baktėrijų, ir ligos užbaigimas priguli nuo to, kuri šalis išlaimi pergalę kovoje.

Epidermis ir gleiveplonės kūno neleidžia baktėrijoms nukakti į kūno audinius, ir jeigu per šituos persiskverbia, esti viduje dar kitos linės apsigynimui.

Immūnitatės mechanizmas. Miečnikovo atidengimas, kad baltieji kraujo grumuliukai sugeba suvalyti ir, intracelliuliariu virš- kinimu, sunaikinti baktėrijąs, praskynė naują gadynę tyrinėjimui immūnitatės. Šitas procesas esti phagocy/ozimi vadinamas, o in- tracelliuliarė enzyma tapo pavadinta cyfaze. Phagocytai arba bal- tieji narveliai dalinami esti į dvi klasi: mikrophaga/ arba polymor- phonuklėariai leukocytai kraujo, itin veiklųs užsikrėtus kokkais; ir imakrophagai, susidedanti iš krištolinių (hyaliniškų) leukocytų, en- dothėliškų, ir tvirtų jungiamųjų audinių narvelių, vyriausieji gynėjai nuo įsiveržimo protozoų ir tūlų baccillių. Kuomet prancūzai skaito narvelius svarbiausiais elementais immūnitatėje, tai vokiečiai dėjo ypatingą svarbą ant baktėricidės galybės plasmos, lymphos, ir kitų skysčių kūno. Tapo atidengta, kad neturintysis narvelių peritonė- alis skystimas ir kraujo sėrumas gyvulio, inokuliuofo su perais (kultūromis) vibrio cho/erae, įgali sunaikinti gyvus vibrionus, kada su jais susiduria. Taip-gi rasta tapo, kad tokis sėrumas suvaro vibrionus į kupstelius, krūvelės, sulimpant jiems krūvon.

89

„Jūs UŽ 4 A — a“ r * + >*; A + —.. T. . A *- - op + a „I Aaaliks Xi

EA S os Kau dė“ a aria >

WML VAD A ET į AŽ

72

Tyrinėjimas parodė, kad sulipimas baktėrijų ir jų išnaikinimas pareina nuo įvairių komponentų sėrume. Sulipdymas įvykinamas esti sudėtinės dalies vadinamos aggl/ufininu, kurio nesunaikina tem- peraiūra 55? C., kuomet toji temperatūra pratęsta kelioms minutėms sunaikina baktėricidę galią, kuri tačiau atsigauna įvarvinus keletą lašų šviežio normalio sėrumo. Aiškiai tapo prirodyta, kad sunai- kinimas baktėrijų, arba baktėriolyzis, kurį sėrumas gyvulio, immū- nizuoto su apšnekamąja baktėrija, sugeba įvykinti, priguli nuo bu- „vimo dviejų atskirų substancijų sėrume; viena esti žinoma kaipo kompjemenias, enzyminės prigimties, karščio bijantis, randamas visuose šviežiuose sėrumuose; o kita tai immūnis kūnas arba ammn- bocepfor, karštyje neatsimainąs, randamas tiktai immūniame sėrume.

Šalia agg/ufininų ir baktėriolyzinų immūniame sėrume ran- dasi substancijos vadinamos opsoninais, kurie vaidina labai svarbų „vaidmenį apgynime kūno. White ir Douglas parodė, kad baltieji kraujo grumulėliai vos labai menkai suphagocytozavo baktėrijas, pakorintas normaliame druskos tirpale, kuomet baktėrijas, kurios pirmiau buvo pabuvusios po įveikme šviežio sėrumo, greitai nurijo leukocitai. Substanciją sėrume, kuri susijungia su baktėrijomis ir prirengia jas phagocytozei, mokslininkai praminė opsoninu. |

Opsoninas randasi normaliame sėrume ir keičiasi nuo šilimos, ir temperatūra 60? C. sunaikina jį per dešimtį minučių; tolygi sub- stancija, besirandanti immūniame sėrume, bet kuri šilimos nesibijo, vadinasi bakfėriofropinu (Neufeld). Galimas daigtas, kad opsoni- nai ir baktėriotropinai, kaip kad baktėriolyzinai, susideda iš keleto sudėtinių dalelių, tačiau jų tikroji prigimtis dar netapo galutinai nu- statyta. Rezultatai Wrighto darbų rodo, kad immūnitatėje ir nar- veliai ir kūno skysčiai vikriai veikia, ir kad nustatant opsoniškąjį redyklį, įgyjama esti priemonė išmatuoti atsparos galiai pas žmogų.

Opsoniškasai rodyklis tai kaita tarp phagocytozies pastebi- mos, kada baktėrijas vaišini dviejais skirtinais sėrumais, vienas stebėtojo skaitosi normaliu, o kitas ypatos nužvelgtos, kad užsi- krėtė baktėrijomis, apie kurias eina šnekta. Experimentą vykinani, pavartoja leukocytus stebėtojo. Leiskime, kad vidutiniškai dvi bak- tėriji tebuvo kiekviename phagocyte, kur stebėtojo kraujo sėrumas tapo pavartotas, o tiktai viena, kur ligonio kraujo sėrumas tapo pavartotas; tad opsoniškasai rodyklis bus pusė normalio, arba 0,5.

Ehrlicho pašoninių grandinių thėorija. Šitoji thėorija mė- gina pasiūlyti immūnitatės aiškinimą, kuris tą dalyką pastatytų vie- non eilėn su kitais phyziologiškais reiškiniais. Tiktai prieš rūlas

40

AV li a. ao 27 asi k 0)

-—“ - Are.

L „ Receptorių diagrama (anot Ehrlich'o). - A, A, Recepioriai pirmos rūšies (uniceptoriai) su viena haptopho- rine grupe. Tox, Tox' Toxino molekiūla, su haptophorine dalimi (a) ir toxorine dalimi (5); A'— toxinas jungiasi su celle arba narveliu savu haptophoru (a). B, B', Receptoriai anfros rūšies. su viena haptophorine grupe (c), ir grupė su fermento ypatybe,. k zymophoru (d); F, molekiūlos maistinės medžiagos, proteino 4 medžiaga, ar baktėrijų kūnai. C, C', Receptoriai žrečios rūšies 1 -(amboceptoriai) su dviem haptophorinėm grupėm, kurių viena jungiasi su F, o kita su haptophorine grupe komp/imentfo; kom- plimentas turi haptophorinę Ir zymotoxinę grupę.

Diagrama antitoxino žiedimosi (pasak Ehrlich'ą).. A, Uniceptoriai; T, toxino molekiūlos.

mr tega PL R AAA L

2 KA is La L 44 astis ė a i i rai.

substancijų rūšis immūnitatę tegalima išplėtoti — pvd. toxinai, en- zymai, proteinai, ir t.t. — o kitos — pvd. tokie nuodai kaip strych- nina įšmirkštoji — nepriveda padirbimopi prieškūnių. Ehrlichas tvirtina kad dėl padirbimo prieškūnių reikia immūnizuojančiajai sub- stancijai arba an/igenui chėmiškai susijungti su sudėtine dalimi gy- vos cellės, taip pat kaip įvairios audinių cellės įsigyja savą maistą iš peno išdėstyto kraujuje. Pasak Ehrlichą, gyvoji protoplasma su- sideda iš centralinės molekiūlos, prie kurios glūdi pašoniniai gran- diniai atomų grupių. Šitieji pašoniniai grandiniai arba recep/oriai | turi nepasotintas susijungimo gentystas, kas leidžia jiems susijungti su cellių substancijomis, plaukiojančiomis kraujuje. Tūli receptoriai vien susijungia su peno ar kita medžiaga, o kiti dar, dėliai enzymų veikimo, prirengia substanciją, kad cellė ją galėtų assimiliuoti.

Na-gi kada pašoniniai grandiniai arba receptoriai atsipalai- duoja ir patenka į kraujo sriautą, jie sudaro įvairius prieškūnius | immūniame sėrume. Anot šitos thėorijos, prieškūniai išsiplėtos tose cellėse, kurioms antigėnas ypatingai giminingas — pvd., tetano an- titoxinai nervų cellėse ir t. t. Vienok thėorija neaimeta darymosi | šitų substancijų kitose kūno dalyse. Paprastai manoma, kad jun- giamieji audiniai ir endothėlinės cellės ir haimopoietiškoji kūno systėtma — pvd. kaulų smagenys, lymphatinės liaukos — tai vy- riausios dirbtuvės prieškūnių.

Toxinų esti dvi grupi molekiūlų — susijungianti arba hapto- | phorinė grupė, ir funkcionalė arba toxophorinė grupė. Toxiną įlei- dus į kraują priimblaus gyvulio, haptophorinė grupė prisijungia prie cellių receptorių, ir draug gamina žalą cellėms toxophorine mole- kiūla. Jeigu žala nėra labai didelė, cellė atsigriebia ir padirba daugiau receptorių, ir sulig Weigerto įstatymu superkompensacijos, žala esti daugiau kaip atitaisyta — receptorių esti padirbama daugiau negu jų buvo pirmiau, ir perviršis išeina liuosas į kraują.

Pasak šitą thėoriją, toxophorinė dalis toxino molekiūlos gali blėdies padaryti kūno cellėms tiktai tuomet, kada toxinas susijungia | su jomis haptophorine dalimi. Šitoji pažvalga išaiškina prigimtinę immunitatę, turimą tūlų gyvulių nuo apipenų, kurie baisiai esti to- xiški kitoms veislėms; tokiuose atvėjuose gyvulių narveliai neturi receptorių pagabių susijungti su toxinu, ir toxinas tokiu atvėju ne- | sugeba padaryti savo mirtiną effektą — pvd. tetano toxinas nepa- veikia krokodilių.

Receptoriai esti trejopų rūšių:

42

1) Pirmoje rūšyje receptorius teturi susijungiančią molekiūlą. Antitoxinas, pasidaręs kraujuje gyvulių immūnizuotų su diphtheri- ties ir tetano toxinu, susideda iš liuosų receptorių pirmosios rūšies. Sėrumas turintis tokius prieškūnius esti vadinamas antitoxinu, ir “esti vartojamas kaipo gyduolė: sąjunga receptorių, ėsančių sėrume, “ įšmirkščiant susijungia su toxinais įsiurbtais į kraują ir tokiu būdu juos neutralizuoja.

a 2) Antroje rūšyje receptorius turi ir funkcionalę ir susijun- " giančią grupę molekiūlų. Ton klasėn priguli agglutininai ir preci- “ pitinai, kurie pirmų pirmiausiai susijungia su agglutinogėno ir pre- cipitinogėno substancija, ir paskui veikiant funkcionalei daliai jų “ molekiūlos, šitas substancijas ar sulipdina krūvon ar nusėsdina. 1 3) Receptorius trečios rūšies turi dvi haptophorini grupi, ir jį “ atvaizdina baktėriolyzinai, haimolyzinai ir cytolyzinai. Šitie recep- “toriai vadinasi amboceptoriai arba immūniai kūnai. Priimblų gy- vulį inokuliavus keletą kartų baktėrijomis, raudonomis kraujo cellė-

“mis ar kitomis cellėmis, jo sėrumas pasidaro sugabus ištarpinti didelę

daugybę tokių cellių ir in vivo ir in virro.

k. Jau mes matėme, kad baktėriolyzei reikia veikimo dviejų at- " skirų kūnų — komplemento ir immūnio kūno. Tas pats tinka prie “ ištarpinimo raudonųjų grumulėlių ir kitų cellių — beje, prie haimo- lyzies ir cytolyzies. Immūnis kūnas turi dvi haptophorini grupi, viena sugeba susidėti su baktėrija arba celle net prie 0? C., o kita susijungia su komplementu prie 209 iki 579 C., ir tokiu būdu pas- taroji įstengia pavartoti savo tarpinančią veikmę.

Ehrlicho thėorija leidžia protui figuratyviai atsivaizdinti vy- riausias buitis immūnitatės, ir nors tokiu keliu galima įsigyti klai- dingas idėjas, vis-gi thėorija pasiūlo interpretaciją reiškinių immū- nitatės, sutinkančią su mūsų žinojimu apie narvelių penėjimąsi, ir

14141

tyrinėjimai kryptyje, kokią thėorija pažymėjo, privedę yra prie labai

vaisingų ir praktiškų rezultatų ligų diagnozyje ir gydyme. Mes čion paminėsime keletą pavyzdžių, kaip praktiškai pri- taikomi immūnitatės faktai therapeutikoje ir preventyvėje medicinoje. 1. Vakcinacija su gyvais praskiestais apipenais (virus) ir su

“ emulzijomis nebegyvų baktėrijų, ketinant a) įspėti ligą — pvd. raup-

lėse, karbunkuloje, siutligėje (rabies), mare, choleroje, ir žarnų karš- tinėse; b) gydymui beveik bet-kokios infekcijos — pvd., pavartoji- mas vakcinų užsikrėtimuose su staphylokokku, streptokokku, pneu- mokokku, b. coli, b. typhosus, ir t. t Vakcinų thėrapija kasdien įsigyja didesnio svarbumo.

45

k k

Bei E agoros Lo ai BA i iii Uk ns yao o aaa o Ža) ID ut Tai Sao a aki i “y y L 2 * 4 y T , k 915 VT Ža k)

"4

2. Vartojimas antitoxino gauto iš arklių, immūnizuotų toxinais diphtherities bacillių, gydant diphtheritį pas žmogų.

6. Bandymas kraujo sėrumo sužinojimui, ar jame randasi specifiniai agglutininai — pvd., Vidal'io reakcija žarnų karštinėse, tarpžeminėse šiltinėse (geltondrugyje), paratyphoidinėse šiltinėse, ir tt.

4. Vartojimas mediciniškoje jūrisprudencijoje sėrumo, turinčio precipitinus, dėl žmogiško sėrumo, kad sužinojus ar kraujo plėt- mas esti suterštas žmogaus krauju ar ne. Anaphylaktinė reakcija taip-gi esti pavartojama tai pačiai lietai. 1žk

5. Vartojimas sėrumo gyvulio, immūnizuoto su žinomu ba- cilliumi, kad identifikavus abėjotiną sėrumą. Identifikaciją taip-gi galima padaryti studijuojant veikimą prieškūnių, padirbtų gyvulyje, |

"immūnizuotame su nežinomu mikrobu, ant žinomo bacilliaus.

6. Pavartojant ypatybes immūnio kūno ir komplemento, kad sužinojus, ar sėrume jie randasi ar ne. Svarbiausias pavyzdys | tai Wassermano rėakcija syphilyje.

Dabartiniu laiku chėmothėrapija po Ehrlicho vada pažengė šauniai priekyn. Kitėjimai spirillicidėje galioje, pasidarą kitėjimu radikulose tūlų organiškų substancijų, ypačiai aršenikalėse sąjun- gose bensoliaus, buvo labiausiai tėmyjami, ir galų gale privedė prie to, kad Ehrlichas ir Hata atidengė salvarsaną (dioxy-diamido-

arseno-benzol) kaipo vaistą nuo syphilio.

Žymįs pavyzdžiai pasekmingos chėmothėrapijos iki visai ne- seniai apsireiškė besigrumiant su parazitais, prigulinčiais prie pro- tozoų — pvd., chinina maliarijoje; gyvsidabris ir salvarsanas sy- philyje, framboezijoje, ir grįžtamose šiltinėse; emetinas amoebinėje dyzentėrijoje; vis-gi, specifinė baktericidė veikmė, Morgenrotho de- monstruota, .ethyl-hydro-cupreino į pneumokokkus sužadino viltį, kad galų gale bene nuo kiekvienos baktėrijos taps atrastas chė- miškas antidotas, kuris sugebės sunaikinti ją nepakenkdamas au- diniams šeimyninko.

Pažanga jau padaryta chėmothėrapijoje suteikė preventyvei medicinai priemonę sukontroliuoti, jeigu ne galutinai nustelbti, tą rykštę žmonijos — syphilį. Ta buitis, kad žmogų galima dabar tinkamai gydant, padaryti neužkrečiančiu bėgyje keleto savaičių, parodo, kad pavartojant tinkamas administratyves priemones šitoji | liga turės pastoti taip reta kaip rauplės šalyje, kur visi gyventojai įskiepyjami.

Chėmothėrapija tur-būt paveiks ten, kur iki šiandien veikimas | immūnizuojančio mechanizmo neištesėjo įveikti tokius bacillius, kaip

44

| —————>—> ————————— ii

" b. fyphosus, b. diphtheriae, Vibrio cholerae, ir t.t., kurie gyvena . maž-daug saprophytišką gyvenimą kūnuose „išnešiotojų“. Taip tad “sumažindami šaltinius infekcijos, bene išravėsime iš savo tarpo daugelį paprastesniųjų limpamųjų ligų. | Anaphylaxis. — Šitą žodį (atbulą prophylaxei) įvesdino Ri- chet 1902 m. paženklinimui padėties, kur gyvuliui įšmirkščiant sve- “ timą proteiną esti suteikiama nepaprastas sujaudrinimas (suscepti- bilitatė), jeigu inokuliaciją paantrintum tuomi pačiu proteinu. Pir- “ mykštį įšmirkštimą vadina sujaudrinančiu dosu, ir daugumas pro- teino tam reikalingas gali būti beveik be galo mažas — pvd. 0,00000005 gramų kiaušio baltymo užtenka pagaminti anaphylak- . tiškąją padėtį Gvinėjos kiaulutėje. Sympiomai ir ženklai, kįlantieji „ duodant antrąją arba paskudrinančią infekciją, vadinasi anaphylak- " tišku smūgiu, ir esti — a) paralyzis arteriolių, su žymiai nukriiu- “siu kraujo spūdų; b) toniška konfrakcija plynųjų raumenių audinių išreiškiama vėmimu, mižimu, ir tryzna, taip-gi užtroškimu (asphy- „xia), pamėlynavimu (cyanosis), ir emmphyzėma nuo spazmo bron- chiolių; c) parėzis ar pilninga paralyzis voliuntarių raumenių, su pasekančiomis konvulsijomis; d) hyperaemia, inflammatorinės ar nekrotiškos atmainos sėdyboje inokuliacijos. Tarpe dosų turi būti protarpis nuo 8 iki 14 dienų. Symptomai, jeigu smarkūs, užeina „ bėgyje 10 minučių, ir mirtis gali pareiti į pusvalandį. Daugelyje „gyvulių symptomai gali neišsiplėtoti, iki pereinant 45 minutėms, bet „ tuomet jie švelnesni ir paprastai įvyksta pagijimas. | Jeigu sėrumą supersensityvio gyvulio įšmirkštum į normalį " gyvulį, tai šits įgyja anaphylaktinę padėtį, ir supersensityvę padėtį " pataitė perduoda savo ainiams. Išaiškinimas anaphylaxies reiškinių dar netapo nustatytas, ta- „ čiau daugelis įtiki symptomus priklausant nuo veikmės ant gyvulio produktų, pasidarančių lyzimi arba išsidėstymu svetimojo proteino. „(Galimas daigias, kad rezultatu pirmojo įšmirkštimo pasidaro už- raugas (fermentas), kuris po tūlo prorarpio atsiranda audiniuose 'ganėtiname gause, kad greitai suskeveldrintų proteiną antrosios in- jekcijos į toksiškus produktus, kurie ima atsakomybę už tolesnes . pasėkas. Gyvulius galima padaryti anaphylaktiškais įšmirkščiant baktė- “ rinius proteinus, ir pažvalga, kad daugelis symptomų ir ženklų lim- “ Pamųjų ligų esti pavyzdžiais anaphylaxies, išrodo nėsanti peiktina. „ Laikmetis inkubacijos daugelyje ligų būna 10 iki 14 dienų — tai „ protarpis beveik tolygus, kokio reikia tarp sujaudrinančiojo ir pa-

45

skudrinančiojo doso anaphylaxyje. Pavyzdžiais prigimtinės ana- phylaxies esti rudeninis plautis (autumnalė asthma) ir asthmatiški priepuoliai sujušinami kvapu arklių, kačių, žolių, ir t.t. Rosenau ir Amose yra parodę, kad išdvėstąjį žmogaus kvapą sutirštinus ir vande- niuotą jo tirpalą įšmirkštus į Gvinėjos kiaulaites, šiosios gauna anaphy- laktiškus symptomus, jeigu vėliau joms inokuliuosi žmogiškąjį sė- | rumą. Gvinėjos kiaulaitės gali taip-gi įgyti sujaudrinantį dosą įdve- suodamos kvapą šunių. Galimu yra daigtu, kad tūlus žmones su- sujaudrina kvėpavimas oro, suteršto alsavimu kitų gyvulių, ypačiai arklių. Reikia įsidėmėti, kad dauguma mirčių nuo anaphylaxies po įšmirkštimo arklinio sėrumo atsitikę yra su dusulingais (asihma- tikais).

Reakcijos, pasekančios užsikrėtėlių inokuliaciją su tuberkulinu ir malleinu, daugelio esti laikomos pavyzdžiais anaphylaxies. Įvai- rios idiosynkrasijos iš dėkos tūlų maisto daigtų ar tūlų vaistų — | urtikariškąs ir kitoki išbėrimai ir vazomotoriniai sutramdymai —randa buityse anaphylaxies galimą išaiškinimą.

Anaphylaxis turi ne vien akadėmišką svarbą, bet ir Graktišika) kada kįla klausimas dėliai pavartojimo arklinio sėrumo įspėjimui ir gydymui ligos pas žmogų. Duodant antitoxiną reikia įsidėmėti štai kas: 2

1) Nešmirkšk dusulingam ligoniui, jei bent symptomai būtų labai smarkįs. Kur galima prisibijoti hypersensibilitatės, įšmirkšk labai mažą dalį doso — pvd. 0,1 c.c. — ir jeigu nesimato jokių | blogų symptomų, įšmirkšk likučius praėjus trims valandoms.

2) Jeigu reikalinga yra visa eilė injekcijų gydant ligonį, an- trasai dosas reikia duoti į savaitę po pirmojo.

3) Žinant pavojų anaphylaxies, rutiniškas inokuliavimas „kon- taktų“ — susidurėlių su prophylaktiniu dosu diphtherities antitoxino nėra tokia priemone, kurią dauguma gydytojų pagirtų dabartiniu laiku.

Atvangiau bus, vaikus, kurie susidurė su infekcija, palaikyti po priežiūra, ir tuojau antitoxiną įčirkšti, kada symptomai diphthe- rities iš tiesų pasirodo.

Čion dar reikia pastebėti, kad anaphylaxį nereikėtų supinti su „sėrumo liga“, kurios apsireiškimais esti karštis, išbėrimas, putme- nis, sopėjimas narių ir t.t., kurie reiškiniai užeina praėjus savaitei ar 10 dienų po inokuliacijos su -<sėrumu, o anaphylaktiškasai smūgis. užkrinta bėgyje vienos valandos.

V. ANIMALIAI PARAZITAI.

| Besvarstydami limpamąsias ligas, mes matėme, kad daugelyje jų — ypačiai tose, kurios atsitinka šiltuose klimatuose — užkre- „ čiantysis parazitas priguli animalėn karalijon. DPrakilniais pavyz- džiais pathogėniškųjų pro/ozoy esti plasmodium malariae, trypa- „ nosoma gambiense, ir enfamoeba hisfolytica, ant kurių krinta at- „ sakomybė už ligas: — drugį, miegamąją ligą, ir tropiškąją dyzen- tėriją paeiliui imant.

Tūlose aplinkybėse žmogus būna vaišintoju — šeimyninku “ visokioms veislėms /nzektyų. Be nesmagumo ir pasibjaurėjimo, kokį sužadina jų būtis, ant jų krinta atsakomybė už viešpatavimą tūlų ligų.

1 Animalius parazitus galime paskaidyti į ek/foparazi/us ir en- „ doparazi/fus, sulig tuo, ar jie apsibūna ant paviršio ar viduje kūno. Nekurie ektoparazitai nuolatos parazitauja ar veltėdžiauja pas žmo- „gų — pvd., utėlės, — kiti tiktai laikinai — pvd., blusos, uodai, blakės. Kad ektoparazitai užima svarbią vietą kaipo išnešiotojai ligos, tai prirodė naujoviškieji atidengimai, ypatingai tropiškosios. medicinos dirvoje.

4 Inzektai esti glamonėtojais pathogėniškųjų kirminų (vermes), “ protozoų, baktėrijų, ir persikošiamųjų apipenų. Atsinešant prie “ Žmogaus, inzektus dažnai vadina tarpininkaujančiais vaišintojais. “ šitų parazitų; tačiau sulig zoologiškąja nomenklatūra tuomi vardu tereikėtų vadinti šeimyninką, kuriame parazitas pergyvena belytę: (asexualę) phazį savo gyvenimo, o sexualis cyklius perleidžiamas esti tam tyčiame šeimyninke. Įgiliantieji inzektai gali mechaniškai perduoti baktėrijas, ir tuomet juos vadina „infekcijos nešėjais“.

„ penai) pergyvena dalį savo gyvenimiško cykliaus inzekto, kūne, perdavimas ne esti vien mechaniškas, bet ir biologiškas.

4 Didelė dauguma žmogaus ektoparazitų priguli inzektų klasėn, "bet keletas priklauso prie arachnidų — pvd., erkės (vok. zecke) ir akarai. 1893 m. Theobaldas Smith prirodė, kad infekciją Texų 2 arba raudonojo vandens karštinės pas galvijus užneša erkės, ir

47

„ Tokiuose pavyzdžiuose kaip drugys ir geltondrugis, kur virus (api-

tuomi suteikė naują principą preventyvei medicinai. Erkių kūnas nesegmentuotas, turi 8 kojas subrendimo laipsnyje, o 6 kojas ler- vos laipsnyje. Lerva išsiplėtoja iš kiaušiniuko, ir išsimovusi ar nu-

sišėrusi tampa pūpe, kuri, kaip ir suaugėlė, turi 8 kojas; pūpė iš

eilės šeriasi ir patampa suaugusia erke. Šitie plėtotės laipsniai įvyksta dalinai kūneė šeimyninko ir dalinai laukuose. Užkrečiančiu veiksliu Texų karštinėse esti protozoas Babesia bigemina, randa- mas kraujo grumulėliuose jaučio. Užkrėstos erkės gali perduoti infekciją saviems kiaušiniams, ir tokiu būdu sąviems ainiams. "Ta- tai išaiškina ilgą infekcijos besilaikymą tūlose ganyklose. Erkės

„perduoda žmogiškas ligas — erkių karštines ir Uolkalnių (Rocky Mountains) dėmėtasias šiltines.

Kitas akarinas tai kaškio arba niežų akaras (sarkopi/ies sca- biei), kuris esti priežastimi odos užsikrėtimo pas žmogų. Šits pa- razitas yra mažytis, aplink /, millimetro ilgio. DPataitė, įsiknisda- ma į odą, pagamina smarkią irritaciją. Dažnai įsirausia į odą tar- pupirščių. Kaškis gali plačiai paplisti kazarmėse ir kitose įstaigo- | se, ir kad jam užbėgus už akių, prisieina disinfektuoti visas dra- panas ligonio palytėtas ir išnaikinti parazitus ant jo kūno, gerai išvarinant su prausilu, ir įbraukant su sieros mosčia arba tepalu.

Inzektai. Svarbi padermė šitos klasės tai dipterai, prie ku- rių musės priguli. Pavyzdžiais įgiliančiųjų musių esti g/ossina palpalis, glossina morsitans, ir stomoxys calcifrans. Pirmosios

dvi paplatina miegamąją ligą ir „naganą“, o pastaroji bene prisi-

deda prie išplatinimo infantylės paralyzies. Naminė musė (musca domestica) neįgilia, bet gali išnešioti baktėrijas nuo sutėršų ant maisto; todėl ji esti veikliumi, užkrečiančiu vidajinėmis ligomis, kaip | ana cholera, dyzentėrija, diarrhoea, ir žarnų šiltinėmis.

Musės nešioja baktėrijas ant savo sparnų ir kojų, ir savo gurklyje bei grobuose. Užtūpusi ant kieto maisto, kaip va cukraus, musė išvemia tūlą skystymą iš gurklio, kad ištarpinus užkandį, ir tokiu būdu užteršia maistą baktėrijomis, beėsančiomis gurklyje, kurias musė prarijo pirm to penėdamosi atmatomis ir mėšlais. | Musės, kaip moskytai — uodai, savo plėtotėje pereina per keturis laipsnius: 1) kiaušinis arba gemalas; 2) lerva; 5) pūpė; ir 4) imago arba subrendęs sparnuotas vabzdis.

Musės deda savo kiaušinius arklių mėšle, išmatose, ir orga- niškose padugnėse, srutose. Pilnas išsiplėtojimas lervų - vikšrių | užima penketą dienų, po kam ios virsta pūpėmis su rusvu kianiu | — pūparium. Taip-gi pūpės laipsnis užima apie penketą dienų

48

4 taip kad vidutiniškai apie 10 dienų prabėga tarp kiaušinio ir imago. " Žinant šitas buitis, aiškus esti reikalas kas savaitę išmėžti mėšlas, išva-

“lyti sutros, ir t. t., kad nedavus laiko užbaigimui šito cykliaus plėtotės.

Šnekėdami apie tropiškąsias ligas, nukreipsime damą; kokį

| vaidmenį suvaidi- “ namoskytailigoms “ paplatinti. Blusos, "utėlės, ir blakės tai "suniekėjusieji vabz- “ džiai, kurie netekę yra sparnų. Blu- sos deda savo kiaušiukus skran- “ doje, pušuose ar

. gauruose savo lai-

kino šeimyninko, ir neprikibę būda- "mi, jie nukrinta že- mėn, kur tolimesnė plėtotė vyksta. Pu- Jex cheopis Indijo- „ jeir cerafophyllius fasciafus Europoje tai žiurkių blusos,

Blusos: A. Pulex irritans, lerva ir pūpa. B. Cerato- phyllus fasciatus. C. Laemopsylla cheopis, paprastoji žiurkių blusa Indijoje. A ir C — tai marų blusos.

“kurios įgilia ir žmogų, ir tokiu būdu perduoda marą. Paprastoji "blusa tai pulex irriians. Blusos tai laikini parazitai žmogaus, ir tuomi jos panėši biakėms, tačiau skiriasi nuo utėlių, kurios yra

nuolatiniais parazitais. Pediculus capi- fis ir didesnis pediculus vestimenti, tur-būt abudu išnešioja dėmėtąsias šil- tines. Jų kiaušiniukai plikom akim ma- tomi kaipo balti spuogeliai („glindos“), prikibę prie plaukų ar drapanų. Blakė, cimex lecfucarius tai plokštas bespar- nis vabzdis apie 5 mm. ilgio, gyvenantis plyšėse lovų ir sienų, ir paprastai už-

L Culex (A) ir Anopheles (B) ilsisi. puola žmogų nakčia. Blakės ir utėlės

„Inzekticidai.

platina grįžtamąsias šiltines. Kad prašalinus inzektus, reikia asmeniško ir

municipalio švarumo. Būtinas reikalas yra prašalinti sąlygas ku-

4

49

rios glamoni ir palengvina perėjimą jų kiaušinių. Tai ypatingai svarbu karžygiaujant prieš moskitus ir muses. Dviejų chėmiškų inzekticidų vertybė yra prirodyta — sieros ir petroleumo. Išnaiki- nimui inzektų uždarytuose plotuose rūkas ar smalkas sulphuro dioxido — SO, — labai gerai veikia. Petroleumas, užpiltas ant vandenš pro- porcijoje1un- cijos ant 15 ketvirtainių pėdų padary- damas plėvę ant vandens paviršio, ne- Nat-Si*e= duoda mos- |

Taip vad. „milion-žuvės“, panėšios į gružą, labai mėgsta kytų: Is yaiga uodų — moskytų lervas, ir todėl jas veisia kūdrose, kur gauii pro, Ši perinasi moskytai. taiplervas už-

troškina, nu-

stelbia. Petroleumas, pašlakstomas blusų privisusioje grinčioje, iš- naikina šitus inzektus. Jis taip-gi gerai naikina utėles ir blakės. Su

žmogumi priutijusiu reikia šitaip pasielgti: 1) galvos plaukus reikia

suvilgyti mišiniu petroleumo ir alyvų aliejaus, lygiomis dalimis imant, | ir po tam apgobti drobiniu skuduru; 2) ant rytojaus grinčią. reikia išsmilkyti degančia siera, ir visus guolio baltinius ar išvirinti ar dizinfektuoti ga- ro ar karšto oro dizinfektoriuje; 3) ligonis tad reikia pirtyje ar maudykloje ge- rai ištrinkti nuo / | galvos iki padų su prausilu ir vandeniu, ir jo

drabužius dizin-

A, Blakė. B, Pediculus corporis. C, Pediculus capitis. D, glinda prikibusi prie plauko.

fektuoti. Tan- kiomis šukomis, sumirkytomis methyliniu spiritu, reikia iššukuoti glindas iš plaukų, šukas laikas nuo laiko pamirkant į skiedalą (1:50) karbolinės rūg- | šties. Taip valyti galvą reikia bent du ar tris kartus. Sanitarinė

50

eis k ask AIM a GS A S i MS LS Sa S A ir "a "a H+ 45

2 valdžia, savo dizinfekcijos stotyse. turi parūpinti reikalingus prie-

“ taisus ir duoti žmones, kurie apvalytų priutijėlius.

Inzektiniai milteliai, kuriuose paprastai randasi tvilkių (py-

k. rethrum), būna naudingi, bet labai dažnai jie neprieina prie vabalų,

Praktiškai nėra galima išnaikinti blakes senuose namuose, kur yra daug plyšių medžio dirbiniuose. Priemonės dažniausiai pavy- . kusios tai smilkymas su sulphuro dioxidu, įčirškimas petroleumo ir korrosivio sublimato, vandenyje ištarpinto iki sočiai, į visas “ priblakijusias dalis trobėsio. Šunų laikymas labai dažnai pasidaro “ šaltiniu blusų namuose, ir todėl šunis kaip ir jų būdas rei- "kia mazgoti su prausilu, ir vandeniu bei su 59/, skiedalu krėo- “lino. Petroleumas galima būtų taip-gi pavartoti, bet kadangi leng- “ viai užsidega, tai reikia stropiai prisiminti ugnies ir gaisro pavojų. | Endoparazitai. — Čion žvilgterėsime į svarbiausius narius

kirminų klasės (vermes), kurie sosia ir vargina Žmogų, patyrinė- “dami juos labiau kaipo hygiėnistai negu zoologai. 4 Parazitiškieji kirminai priklauso prie dviejų didžiulių klasių — "platyhelminthai arba plokštieji kirminai, ir zema/helminthai arba apvalieji kirminai. DPlokštieji kirminai turi kūnus kaspino ar lapo “ pavidalo, be kūno tuštumos arba dūblio, ir be cirkuliatorinio ar , respiratorinio apparato, ir pats alimentarinis kanalas arba nėsantis arba susideda iš uždaros šakotos dūdos. Didesnėji kūno dalis “susideda iš sexualio apparato, ir kadangi kirminai esti dvilyčiai, tai “jie turi ir testes ir ovariumą su jų įvairiomis rynomis arba duktais. Apvalieji kirminai turi pavidalą siūlo ar virvutės, dažnai su nusi- smailinančiomis galūnėmis. Randasi pas juos gerai išplėtotas ali- mentarinis kanalas su burna ir šikna (anus), ir kanalą apjuosia

“ erdva kūno tuštuma. Specializuotos cirrkuliatorinės ar respirato-

rinės systėmos neturi, bet-gi reikalams išsituštinimo esti ilga dūda “po abiem pusėm kirmino, ir atsiveria ant jo paviršio bendra sky- “ lute. Kūno siena iš didesnės dalies susideda iš raumeninių striktų “ ar valaknų, pridengtų stora plone. Kirminai esti dvilyčiai arba her- maphroditai; pataitės paprastai du kart taip ilgos kaip patinukai, o uodegos šitųjų esti paprastai paraitytos arba išsiskėčia lig skėtis — tai dėmės, kurios gelba greitai pažinti specimeno lytį arba gimtį. Piatyhelminthai dalinami esti į ces/fodus ir frematodus. Prie cestodų priklauso dvi šeimi, /aeniidae ir dibofhriocephalidae; anos nariais esti /aenia solium, t. saginata, t. echinococcus, O šitos — bothriocephalus latus. Pažinti šitus parazitus ir žinoti jų gyva- vimo historiją reikia, kad galėtumėme tinkamas preventyves prie-

4* 51

io Lis PAE VIS

mones pavartoti nuo užsikrėtimo jais. Šitie kirminai, kad nepra- dingtų, reikalauja dviejų vaišintojų — vienas tarpinis šeimyninkas | o kitas tam tyčus šeimyninkas, kuriame įvyksta sexualis plies | jimas. Dėl /aenia solium ir bofh- riocephalus laius žmogus būna

X/AUŠINUKAI

x250 KIAUSINUKAI „x250 Taenia solium ir ova. Tėmyk Taenia mediocanellata. Tėmyk, čiulpukus ir vašiukus galyoje kad suaugusio kirmino galva turi „užaugusio kirmino. čiulpukus, o ne vašiukus.

tam tyčiu šeimyninku, o tarpiniais vaišintojais iš eilės esti — kiau- lė, jautis, lydeka ir kitos žuvys. Kada cestodas subręsta ir suauga, jis susideda iš galvos ir sprando (scolex), su pasekančiu 'skaičiumi keturšoninių segmentų ar skilčių (proglottidai). Galva, didumo

kaip kad sagutės galvelė, apšarvota čiulpu- kais, ir daugelyje atvėjų su Kobiniukais, kuriais kirminas įsikabina į žarnos išklotvę. Proglottidai labiausiai užima ovariumą ir testes bei jų priemazgas, ir iš šitų įvaisinti kiaušiniukai išmetami esti didelėje daugybėje su išmatomis. Kiaušiniukai esti mikrosko- piško didumo, ir įvairiose padermėse turi savo dėmėtiną išvaizdą. Tarpiniam šeimy- ninkui prarijus kiaušiniukus, gemalai — embryonai, vadinami onchosphaeromis, atsi- A. Taenia echinococcus. palaiduoja žarnose, ir su pagalba šešių aksti- B. Hydatiška pūslaitė SU ny, kuriais viena jų galūnių esti aprūpinta,

scolices. C. Scolex su | p : S š galva iškišta suvašiukais ima gręžties per gleivėtąją plonę, ir galų gale

52

"pasiekia jaknas, plaučius, raumenius ir t.t., bene pergabenami kraujo „sriautu. Apsilikdamas tose vietose, gemalas praranda savo akstinus, auga apėmyje, virsta puslaite (cystu), putmenų skystimui išskėčiant "jo kūną. Pūslaitės taip pasidariusios įvairiuoja apėmyje nuo mažo žir- “ niuko iki kūdikio galvai. Mažieji cystai vadinami esti cys/icerci ir iš " galo priešingo tam, kur buvo buvę akstinai, išauga skolex tolygus kaip "pas subrendusį kirminą ir kyšo viduje mašnelės. Didesniuose cys- tuose vadinamuose echinokokkiniais, skoleksai išsiplėtoja iš veis- linių makščių, kurios esti iškišuliais vidun germinalio arba vidujinio "sluogsnio mašnelės. Išlaukinis sluogsnis susideda iš chitininės (raginės) medžiagos, suklotos koncentrinėmis kartomis. Vande- "niuotasai skystimas, ėsantis šituose echinokokkiniuose arba hyda- "tiškuose cystuose, esti tyras, skaidrus, be albumino. ir teturi 1,59/, kietų dalių, kurių bent pusė susideda iš viralinės druskos (natrum „chloridum). Parazitiškoji prigimtis cysto turinčio tokį skystimą, aisižįstama esti surandant dėmėtinus kobiniukus, paeinančius iš "skoleksų.

p Pas bofhryocephalus laius nebūna cysto plėtotės; gemalas arba plerocerkoidas pasiilgina ir pagamina mažytį kirminėlį su gal- vele, turinčia du čiulpuku.

Taenia solium randama žmogaus grobuose; jąja užsikrečiama "valgant nedavirtą ar viruotą kiaulieną užkrėstą su cys//icerci cel- Ju/losae; tą vardą duoda cystams rastiems kiaulės raumeniuose. Kirminas dažnai esti 3 metrus ilgas, ir susideda iš kelių šimtų "proglottidų. Scolex turi galinį iškišulį (rostellum), aplink kurį tal- "kšo keturi čiulpukai ir dvilinka eilė kobiniukų arba vašelių.

į Jautienos kaspininkas, Taenia sagina/a, tūlose šalyse (pvd. Anglijoje) yra dažniau užtinkamas negu 7. so/ium, nuo kurio jis "skiriasi savo ilgėlesnumu (6 metrai), ir tuomi, kad scolex neturi „ rostellum'o ir jokių kobiniukų. Cystiškąjį laipsnį kirminas (Cys/f- "cercus bovis) pergyvena mėsoje galvijų, pagamindamas „jautienos virus“. „Užsikrėsti galima valgant jautieną labai menkai išvirtą, ar „net žalią; jau temperatūra 48? C. lengviai užmuša nepribrendusį „kirminą. : Bothriocephalus latus yra kaspininkų didžiausias, randamas "žarnose žmogaus, nėsa jo ilgumas nuo 8 iki 10 metrų nebūna ne- "Paprastu. Galva nėra apskrita, kaip pas kitus, bet yra pailgas „Siulgys (ovoidas), 2,5 mm, ilgojoje ašyje, ir po dviem pusėm būna „Pozas, vagutė, arba čiulpukas. Lydeka, ešerys ar kitos žuvys |0- Šia rolę tarpinio šeimyninko, kada blakstienuotą gemalą nugeria

53

su vandeniu. Užsikrečia tuomi kirminu dažniausiai gyventojai pa- | kraščiuose Baltijos jūrės. Parazitas sugeba pergyventi sūdymą, marinavimą ir džiovinimą, kurie procesai vartojami ištaisant Žuvį.

Priemonės reikalingos apsisaugojimui nuo minėtojų trijų cestodų susideda iš 1) atatinkamo išvirimo kiaulienos, jautienos, ir žuvienos; 2) nuvalymo išmatų, mėšlų užkrėstųjų žmonių tokiu būdu, kad nę- prileidus infekcijos tarpiniam šeimyninkui.

Suaugęsis kirminas Taenia echinococcus užtinkamas esti žar- nose šuns, o cystiškąjį laipsnį jis gali pergyventi kūne žmogaus, kiaulės ar avies. Suaugęsis kirminas esti mažas, 5 mm. ilgas ir susideda iš keturių segmentų, kurių pastarame randasi genitaliai organai, taip kad šits segmentas lygus apėmyje likučiams kirmino. Galva turi rostellum'ą, dvi eili vašelių, ir keturius čiulpukus. Kada kiaušiniai tampa praryti tarpinio šeimyninko, gemalai iš jų išsiritę | danginasi iš žarnos paprastai į jaknas ir plaučius, ir ten pagamina echinokokkinius arba hydatiškus cystus, ypatingus užsikrėtimui su šituomi parazitu.

Žmogus užsikrečia prarydamas vandenį ar salotas, užterštąs | užkrėstu šunšūdžiu, arba labai arti susidurdamas su tokiu gyvuliu. Dalyse Australijos ir Islandijos liga labai prasiplatinusi: DProphy- laktiškomis priemonėmis esti: 1) išteklius tyro vandens ir daržovių; 2) nedaviinas šunims maitos ir išmatų iš skerdyklų ar kitur, kur jie gali užsikrėsti infekcija, jeigu ten randasi echinokokkiniai cys- tai; 5) šunims reikia davinėti tiktai virtą mėsą; 4) pasisaugojant žmonėms nuo suteršimo šunių išmatomis ir išsunkomis. |

Trematodai. — Šitoje klasėje plokštieji kirminai nesegmen- | tuoti, dažnai esti lapo pavidalo, turi nasrus ir ryklą (pharynx), issišakojusią į dvi akli, prasti, ar šakoti dūdi, ir turi čiulpukus ant pilvinio paviršio savo kūno. Dauguma esti hermaphroditais, bet-gi šeimoje scAisfosomidae, svarbiausioje žmogaus pathologijoje, lytys esti atskiros. Iš kiaušio išsiplėtoja blakstienuotas gemalas, . mira- cidium, kuris, patekęs kūnan savo tarpinio šeimyninko, pereina. per eilę metamorphozų, galų gale išauklėdamas nesubrendusius disto- mus — cercariae, — kurie praryti galutino šeimyninko apsisėda | įvairiuose organuose, ir ten išplėtoja lytiškai subrendusius kirminus. : Dvi geriausiai žinomi šeimi šitos klasės tai — /ascio/idae ir schis- fosomidae; prie anų priguli /asciola hepafika ir paragonimus | wes/ermanni, o prie šitų — bį/harzia haema/obia. |

Fasciola hepatika tai paprastas parazitas tulžinių rynų pas gyvulius ir avis, ir labai retai žmogus gali taip-gi būti galutinu

54

“ fruncatula — esti tarpiniu šeimyninku, ir iš jos cercariae išlenda “įr paprastai susisuka į cystą žolėje, ir šitoje padėtyte lengviai esti “ praryjamos avių ar galvijų. Šituose galvijuose kirminai įsiveržia “į tulžines rynas, -išplėsdami jas ir padaugindami jungiamuosius . audinius, kas priveda dalinai prie užsikimšimo (obstructio), pavan- deniavimo, ir suliesėjimo (emaciatio)) Lengviuose atsitikimuose syptomų gali nebūti, tačiau ryškiuose — padėtį vadina susna. Kirminai panėši mažytėms plėkšnėms, ir matuoja apie 2 ar 6 -cm- "X 1 cm.

Mažas apvalainas plokštas kirminėlis, apie 1 cm. ilgas, užtin- “ kamas estį kaipo parazitas plaučiuose tūlose dalyse Japonijos ir

“ Chynijos, ir pagamina haemoptyzį savo būtimi.

Bilharziazis tai ligūsta padėtis, kurios symptomai priklauso nuo būvimo kūne bi/horzios haematobios (dabar vadinamos schis- tosomum haematobium) ir josios kiaušiukų. Lytys esti atskiros, ir patinėlis-kirminas matuoja 1 cm., O pataitė vyra du kart taip ilga, nors daug lainesnė ir daugiau lyg siūlas. Patinukas kirminas turi pavidalą C, ir kiauruma — gynaikophorinis kanalas — eina nuo pil- “ vinio čiulpuko į uodegą. Paviršis jo kūno "yra spuoguotas. Pas pataitę akin sminga vingiuota juoda linė, perstatanti alimen- tarinį kanalą pilną kraujo. Kiaušiniukai didoki (0,08 X 0,05 mm.) ir turi pavidalą valties, kurios priešgalys išsikiša į aštrų galutinį akstiną; kartais akstinas iš šono guli. Kaip parazitai patenka į kūną, nėra žinios, bet matomai jaknos tai pirmutinis Sehistosomum haemato-

organas, kuriame apsibūna, nėsa toje vie Pium (Bilharzia haematobia) ir kiaušiniukai. Dalis patai-

RIAUŠINUKAI

“toje jaunutyčiai kirminukai atrandami. Iš tės matosi išlauk kanalo su-

šakas venae sirangiusi patinuko kūnui

jaknų kirminai įlenda į nsiaikšiinanė

portae, kur įvyksta susiporiavimas, ir dubenio (pelvies) vėnose pataitės deda savo kiaušinius. Suir- “ Zimas dėliai būties šitų kiaušinių pūslėje, inkstuose, ir šikna- * žarnyje paskudrina augimą jungiamojo audinio, ir pasibaigia pū- liuojančiu skauduliu. Šiknažarnyje ir storosiose žarnose (colon) speniuotumas (papilloma) gleiveplonės gali įvykti, ir ištikti tūla rūšis Bilharzinės dyzentėrijos. Haematūria tai vyriausias pūslės

55

" šeimyninku. Paprastoji vandeninė straigė ar smalžys — Limnaea

L Ss ALSS pė d as dn ia arai dis Tas Tadksavi "7 LA a 15 27 ij 3 į a Lk TV r. p kad 2 a o k 14] pj . 1 žr < ?

symptomas. Padėtį galima atžinti (diagnozuoti) suradus charakte-

ringus kiaušiniukus. Liga labai paplitusi Afrikoje, labiausiai - gi

Aigypte ir Transvaaliuje.

Preventyvės priemonės. — Infekcija tur-būt paeina nuo vandens, kadangi miracidium išsiperia iš kiaušinio, ūriną ar faeces nuleidžiant į vandenį. Šito išsiplėtojimo nebūna, kada tas išmatas. išmeta į sausą smeltį ar žemę, nė-gi nepraskėstoje ūrinoje; todel | reikia priemonių, kad neprileidus vandens į išmatas. Tūlos auto- . ritatės tiki, kad miracidiumai pereina per odą, ir palaikymui šitos. pažvalgos priveda buitį, kad liga esti nelygiai išsidalinusi tarp gy-. ventojų, turinčių tą patį vandens sandėlį, ir kad vaikai bei suaugė- liai kaimuose dažniau esti apninkami negu suaugėliai miestuose; o vyriausias skirtumas gyvenimo tų dviejų klasių matomai esti tas, kad dažnesnę progą turi basos kojos ir plikas kūnas anųjų susi- durti su užkrėsta žeme ar vandeniu.

Nemathelminthai. — Čion sugrupuojame svarbiausius pa- razitinius kirminus šitos klasės, kurie vargina Žmogų:

Šeima askaridų — pvd. ascaris Jumbricoides, Oxyuris ver- micularis. ,

Šeima strongylidų — pvd. eusfrongylus gigas, ankylostoma duodenale.

Šeima trichotrachelidų — pvd. /richocephalus dispar, trichina spiralis. 2 :

Šeima filaridų pvd. fi/aria medinensis, f. sanguinis hominis.

Ascaris lumbricoides labai panėši į paprastąjį slieką. DPa- taitė esti 20 — 40 cm.. ilga, o patinas, kurio uodega yra stipriai užriesta, tik 15 — 25 cm. Kiaušiniai kirmino, kaip kad daugumos nemathelminthų, turi ypatingą išvaizdą, ir kada juos užtinki faecėse, tai palengvina diagnozį šitų infekcijų.

Infekcija yra tiesioginė, ir užkrečiama geriamuoju vandeniu, kuriame esti kiaušiniai. - Kiaušiniams reikia išbūti žemėje vieną mėnesį pirma negu jais užsikrėstum. Šitame laike embryonas išsi- plėtoja. Jeigu prarytum šviežius kiaušinius, tai jie pereina per žar- nas neišsiperinę. Kirminus randame grobuose, tačiau jie gali nu- sidanginti į skrandį ir įrėplioti į stemplę (oesophagus) ir atsidurti nosyje ar burnoje. Nerviški symptomai dažnai pasireiškia. — Oxyuris vermicularis dažnai esti šiknažarnyje (rectum), ir net visame co- lon'e vaikų. Ilgumas pataitės — 9 iki 12 mm., o patino — 5 iki 5 mm. Kirminas pagamina irritaciją ir kasinėjamąsi perinaeum'o,

"ir kūdikis tad dažnai savo pirštelius suterštus kiaušiniais įsi-

"deda į burnelę, ir tokiu būdu circulus vitiosus pasidaro ir infek-- “ Cija nesiliauja. Kiaušiniukus tur-būt pergabena vanduo ir vai- |

: siai, yra ir infekcija tiesioginė, nereikalaujanti jokio tarpinio šeimy- “ ninko.

Pažymi ypatybė Sfrongylidų tai išsipūtusi kupolatorinė bursa,

"kurioje patino uodega baigiasi, ir šeši speniukai (papillae) snuku- "tyje, kuris taip-gi dažnai turi raginius (chitininius) dantis ir vašelius.

Eustrongylus: gigąs panėši į didelį ascaris /umbricoides-

raudonos kaip kraujas spalvos, ir paprastai esti užtinkamas'inkstų

"pelvyje. Ankylosioma duodenale esti labiausiai paplitęs paraziti-

nis kirminas, ir atžįstamas kaipo priežastis gilios ir dažnai mir- tinos anaemios tūlame nuošimtyje tų, ku- „riuose jis randa prieglobstį. Kirminai "randami dideliame skaičiuje grobuose " (jejunume), ne taip dažnai duodenume- "Keturiais vašais ir dviem dantim, kuriais "esti apšarvotas jų snukutis, jie įsikabina į gleivėtąją plonę. Ilgumas patino apie "9 mm., o pataitės — 15 mm. Kiaušiniai „išmetami su faeces, ir žemėje tinkamo "drėgnumo bei temperatūros išsirutuliuoja embryo, kuris du kart nusišeria, ir gali "tad, susidurdamas su žmogaus oda, per- "eiti per plaukų krepšelį (folliculum) į lym- phatikus ir kraujo indus, o šituose nukakti "į plaučius. Plaučiuose embryonai sulenda „į oro pūslaites, kur jie atlieka savo trečiąją - Ankylostoma duodenalė. „išnarą (ekdyzį), po ko nuvinguriuoja į |

„ koserę (tracheą) ir per oezophagą į jejunumą, kur įvyksta jų toli-

mesnis išsiplėtojimas. Be kirmino būties, regimai reikia dar kitų.

"faktorių, kad syptomai atsirastų, nėsa Boycott rado, kad pas Kor- nišiaus skardos kasėjus tiktai 59/, tų, kurie turėjo kirminus, tenu- kentėjo nesveikatą jųjų dėliai.

Aigypto žemė ir tūlos kasyklos glamoni infekciją, ir dėliai dažno jos buvimo pas darbininkus Aigypto ir pas požemių kasėjus "ligą ėmė vadinti Aigyp/o chlorosis arba kalnakasių ancemia, o

"dermatitį vietoje, kur įlenda parazitas per odą, pavadino Cooley'o-

„niežais. Patys kiaušiniukai nėra užkrečianti pirma negu jie bus

57

"VB

išsiperinę į lervas. Prie temperatūros žemesnės kaip 13? C. kiau- šiniukai neišsiperės, o dėl gero perinimosi reikia temperatūros 250 C. ir augščiau; tačiau temperatūra 409? C. užmuša lervas, jeigu patrunka 24 valandas. |

Preventyvės priemonės susideda iš 1) sužinojimo visų tų, kurie | kiaušinius išnešioja, jų radikalis gydymas su thymoliu ar kitais vermicidais; 2) neleidimo suteršti kasyklų žemės ir t. t. užkrėstais nusireikalavimais. Visose kasyklose reikia tinkamų patogumų, ir skudraus prižiūrėjimo, kad jais būtų pasinaudojama. 4

Trichotrachelidae. Gerais žinomais pavyzdžiais šitos šei- mos esti /richocephalus frichiurus arba „rimbakirmė“ ir frichina | spiralis. Kaklas kirmino ilgas ir tęvas, ir ten, kur jungiasi su“ storesniu kūnu, pas pataitę esti genitalė atvara. Rimbakirmę daž- nai randąme prisisegusią prie gleivotosios plonės caecum'o, tačiau jos „būtis mažai ar jokių symptomų neduoda. Daug svarbesniu pa- razitu esti 7. spiralis, kurios gemalai susisuka cystus voliunta- riuose raumeniuose žiurkės, kiaulės ar žmogaus. Žmogui suval- gius kiaulieną, kurioje randasi gyvi embryonai — frichinellae spi-" rales — šitie atsipalaiduoja, ir jo grobuose jie subręsta; patinas |

esti 1 iki 5 mm. ilgas, o pataitė, po kopuliacijos, 3 mm. Pataitės

išmeta jaunučius embryonus į lymphos indus žarnos, o iš čion pasiekiami esti voliuntariai raumenis, kuriuose trichinellae apsigy- | vena. Iš eiles sulig dažnumu šitie raumenis esti apninkami: plėkš- nis, interkostaliai raumenis, raumenis sprando ir akių, ir šlaunių | bei kojų raumenis. Infekciją paženklina karštis, gastrointeštinalis - sujaudinimas, pabrinkimas ir sopėjimas raumenių, ir nusilpnėjimas.

Daugeliu žvilgsnių pagamintoji liga — zrichinosis panėši į typhus „abdominalis ir beri-beri. Trichinellae, apie 7 mm. ilgos, susiraičioja *

viduj mažų stulgių cystų (7 mm. ilgis jų ašyje), kurias vos matai | kaipo baltus šlakelius plika akimi. Trichinellae labai atsparios ne- patogiai aplinkai, jas rado gyvas gendančioje mėsoje po šimtui dienų, ir kiaulienoje jos pakenčia temperatūra 70? C., arba net 809C.. Matomai infekcija pas žiurkes, užsikrėsta viešose skerdyklose, palaikoma esti kannibalizmu toje veislėje, o nuo žiurkės kiaulė įsi- gija infekciją, kuri perdaviama esti žmogui. |

Preventyvės priemonės susideda iš — 1) užmušinėjimo žiurkių aplinkėse skerdyklų ir kiaulidžių; 2) visiško išvirinimo kumpio ir lašinių, ir taip-gi dešrų, dėlto kad trichinellae cys- tan susiveja ne vien raumeniuose, bet taip-gi taukinėje (pan- niculus adiposus).

58

| ir apie 8 mm. diamėtre, taip kad jos gali perlįsti

Filaridae tai ilgi siūlams panėšūs kirminai vienokeriopo dia- "mėiro perdėm. Filarią medinensis randame užkrečiant žmogų “Azijoje, P. Amerikoje, ir Afrikoje; ir dėliai jos dažno atsikartojimo “ Vakariniame Pakraštyje Afrikos, ją vadina Gvinėjos kirminu. Su- augusi pataitė esti apie 1,5 mm. diamėtre, ir 500-800 mm., ilga, ir “ paprastai esti randama audiniuose po oda artymais kulkštinų. Kir- “mino būtis pagamina panėšų vočiai tinimą, kuris galų gale atsidaro " skauduliu, ir iš to skaudulio kyšo dalis kūno kirmino. Šeimynin- “kui koją įmerkus į vandenį, pataitė išleidžia ten pienuotą skystimą, “ kuriame esti embryonai. Vandenyje embryonai pereina kūnan ko-

“ pepodo iš padermės Cyclops. Kūne šitojo lukštagyvio (krustacėo) |

“jie būna veiklūs per dvi ar tris savaites, ir po tam aprimsta. Įdė- “jus Cyclopsą į skystimą su 0,29/, HCI, tokį kaip skrandžio skys- čiai, jis stimpa, o embryonas filarijos atsipalaiduoja. Žymios ran- dasi spragos mūsų žinojime tolesniųjų laipsnių išsiplėtojimo kirminų, "bet maž-daug po devynių mėnesių žmogaus kūne pataitė, atėjusi “ paviršiun kūno, išleidžia savo embryonus į vandenį.

+ Preventyvės priemonės tai — 1) užmušimas kirminų audiniuose “po oda įčirškiant vermicidus; 2) užsitikrinimas čysto vandens iš- “ teklių — labiausiai pavartojant vandenį iš gilių šulinių.

. Esti keletas veislių fi/aria sanguinis hominis, atskiriamų laiku, "kada jų lervos atsiranda kraujuje, ar nuolatos ar tiktai nakčia ar

dienos metu. Subrendusios formos; prilygstančios Mikrozilarijai

nocturnai, yra iš eilės filaria /oa, f. persis- fans, ir f bancrofti. Suaugusieji kirminai esti 10 cm. ilgi, o stori kaip lininis siūlas. Suūau- gusieji kirminai randami esti lymphatinėje sys- tėmoje šeimyninko, ir į lymphą arba drabą, „kuri pereina į kraują, pataitė išleidžia jauną- sias lervas, dar apsiaustas likučiais vitellinės plonės. Šitos lervos esti apie 0,2 mm. ilgos

“per kraujo kapilliarus. Pasiplakimai šitų mik- rofiliarijų galima lengviai matyti laše kraujo po žema mikroskopo spėka. Šitos mikrofilia- k. rijos, įdėtos kraujuje į skrandį įvairių moskytų Pilaria banešolii Ir jos —culex fatigans, Anopheles rossi, stegomyia 1erva Finocturna. calopus — praplėšia savo apsiautalą, įsirausia į

thorakinius raumenius, išauga į 1,5 mm. ilgio, ir nusidangina į labium inzektų, pagatavos persikelti į naują šeimyninką, kada inzektas gilia.

59

T d 1 Tris

Pas žmogų thorakinis duktas gali būti užkimštas kirminais ar inflammatoriniu pakitėjimu iš dėkos jų būties, paruošiančiu lymphatinius varixus ir abnormalį padaugėjimą (hyperplasią) jun- giamojo audinio vietose, vilgomose lympha. Chylūria gali įvykti | plyšus vienam išpūstųjų lymphinių indų pūslės sienoje ir ištekant

„lymphai su mikrofiliarijomis ūrinoje. Be galo padidėjusioms | „ šlaunims ir skrotumui tuose atvėjuose tapo duotas vardas elephantiasis arabum. i š

sp + ma. "+. VSD PV PPU WAP. RU +,

ž 11 | r 4 pila k A ais NL da br A A

kaita ZA E arai E arai ala Ai Keri a asdeia Ga “TN

į | VI. | 3 DIRVIENA ARBA ŽEMĖS PAVIRŠIS.

J Dirvienos sudėtis. — Phyziškoji ir chėmiškoji sudėtis dirvie- “nos ir tosios baktėrinis tūris esti tiesioginėje giminystėje su svei- „ kata bendruomenės. Aprūpinimas vandeniu, parinkimas vietos namų „ statymui, srutų nuleidimas, numirėlių ir stipenos pakasimas — štai „keletas viešosios sveikatos uždavinių, besirišančių su žeme. Žemės paviršis susideda iš mineralinės ir organiškos medžia- „gos. Organiškoji medžiaga pareina nuo pūvančiųjų liekanų augalų ir gyvūnų, o mineralinė medžiaga nuo uolynų, sudarančių žemės „plutą. To-gi dėliai žemės paviršį vadiname dirviena, dirvažemiu, dirvožemiu (počva, soil), o humus — tai pūdalas ar pūvena. Dir- „ viena-gi dalinama į a) pūveną, b) dūlažemį, ir c) aslažemį. Uolynai žemės esti trejopos rūšies — ugniniai, vandeniniai „ir mefamorphiški. Ugniniai yra atsiradę tiesiog iš dnaniiaiknės sutirpusios me- i džiagos, kuri sukrištolėjo žemei atauštant, ir susideda iš silikono " (iitnago), aliumino, klinto, geležies oxido, sodiumo, potassiumo arba kali, ir magnėzijos. Pavyzdžius šitos formacijos mes turime ba- zalte ir granyte. Vandeninės formacijos paeina nuo nuosėdų, plū- duriuojančių ar ištirpusių vandenyje, ir ton klasėn esti dedami tūli organiški sluogsniai kilę iš augalų — pvd., anglius (antracitas), lignitas, bitumenas. Vandeniniai arba nusisėdusieji uolynai papras- tai susideda iš molio ar šlynos (argilliariai), pieskų (arenariai), klinto (kalkariai) ar kreidos, kuri susideda labiausiai iš mineralinių " groblų foraminiferų. Metamorphiškieji uolynai tai uolynai, pakiteję i7 si/u, kur ke- letas sluogsnių išvien sutirpę yra ar kitokios atmainos įvyko — „pvd. graphitas ir marmoras pasidariusieji iš molio, klinto ir gėl- „ akmenio (pieskakmenio). Ugniniai ir metamorphiškieji uolynai esti “ kieti, beveik nepermerkiami, ir -susideda labiausiai iš silikatų; 0 van- deniniai arba nuosėdų uolynai esti minkštesni, akytesni, ir be sili- katų turi dar karbonatus bei oxidus. . Visokeriopos įtakos prisideda prie to, kad paviršutinė orga- „ miškoji medžiaga prisimaišytų prie giliau gulinčios mineralinės me-

61

džiagos, iš kurios žemė susideda. Užtiksi ten phyziškąją vandens ir oro veikmę bei chėmiškąją veikmę angliarūgštinės dujos ir oxy- geno. Uolynai vėdinasi ir jie sutrupa į molį (aliuminiumo silikatą), : silikoną, karbonatus kalciumo (klintį), magnėziumo, geležies ir t. t.

Besirausiantieji žemėje gyvūnai — pvd., kirminai, kurmiai, . truškiai ir f. f — mineralinę medžiagą iškelia paviršin, o lytus nu- neša žemyn organiškąją medžiagą ir produktus jos išsidėstymo. Procesu pūvimo ir rūgimo, baktėrijos paverčia organiškąjį mate- riolą į ammoniumo sankrovas, sulphurėtinį hydrogėną, ir anglia- rūgštinę dūją. Tūlos nitrifikuojančios baktėrijos žemėje oxyduoja amihoniją į nitrozinį acidą, kuris su tokiais metalais kaip sodium, pota- ssium, kalcium, ar magnėsium, jungiasi padarydamas nitritus, o potam veikimu kitos grupės baktėrijų nitritai paverčiami esti į nitratus.

Humūs arba pūdalas esti iš didesnės dalies padaru baktėrijų veikimo, prie ko pasidaro tūli organiškieji acidai — huminis, ul- minis, krėninis ir apokrėninis. Veikiai pamatysime, kad baktėrijų galia padirbti ezcidus gali suteikti šviną tirpdančią veikmę vande- niui, susirinkusiam ant tūlo ploto — pvd., lieknuose, kur toji veik- mė ženklyva. „4

Dirviena veikia sveikatą žmonių, gyvenančių ant jos labiau- siai per vandenį, orą ir baktėrijas joje ėsančias. Išveizda ir pavi- dalas žemės taip-gi esti svarbiu veiksniu nusveriančiu prigimtį vie- tos namų statymui ir lengvenybes nubėgimui srutų miesto, o klimatą veikia būtis ar nebūtis kalnų ir kalvų. Tropiškose šalyse augme- nys, o labiausiai krūmai ir tankųs kūlynai, suteikiantieji/ tinkamą perinimosi vietą kenksmingiems inzektams ir kitiems gyvūnams, vaidina svarbų vaidmenį hygiėnoje. Tūlos sritys pasidarė nebe taip drugingos nusausinant žemę sodinimu medžių, kurie gausiai išmeta garą — pvd., eucalypius globulus.

Į daugį drėgmės ir vandens žemėje reikia labai atsižiūrėti, svarstant, ar namų statymui vieta tinka ar ne. Vanduo turi žemą. specifinę šilimą; todėl žemė, kurioje esti daug vandens, yra šalta.. Tūlą daugumą lietaus, iškrintančio ant žemės, sugeria žemės gure- nos, o kita dalis persisunkia tarp jų ir galų gale padaro nuolatinį klodą požeminio vandens, kuris užpildo plyšius ir protarpius. Po- žeminio vandens paviršio lygmalė esti ta pati kaip kad vandens šuliniuose, ir ją galima atsekti su plūdurų šuliniuose. Gilmė po- žeminio vandens esti vyriausiai nustatoma daugumu iškrintančio lietaus ir tolumu nepermerkiamojo sluogsnio nuo paviršio. DPože- minis vanduo palengva teka linkon artimiausios vandens tėkmės,

62

| greitumas įvairiuoja su prigimčia žemės, nuošliodnumu, ir padėčia " ištakos; kaita gali būti nedidutė, net 15 pėdų į dieną. Jeigu pože- “ minis vanduo bus užterštas sąplovomis srutyno, tai šuliniai jo tėk- “ mėje pasidaro pavojingais.

Žemės akytės virš požeminio vandens lygmalės esti užimtos.

oru — Žeminiu oru, — kuris skiriasi nuo viršžeminio oro tuomi, kad turi savyje daugiau angliarūgštinės dūjos, o mažiau oxygėno.

: Rūgimas net neprišmeižtoje žemėje nuolatos gamina angliarūgštinę

" dują, o ten, kur žemė yra užteršta srutomis, randasi taip-gi sul- phurėtinis hydrogėnas, ammoniumo sulphidas, ir ammonija. Išaki- "jusi žemė leidžia toms išplaukoms lengviai išsmukti, o pakylimas "požeminio vandens jas išstumia laukan. Žemės temperatūra ir be-

" ėsančio vandens daugis paveikia kaitą išsidėstymo. Į trejatą pėdų

“nuo žemės paviršio oras dažnai turi savyje 29/, angliarūgštinės „dujos ir 199/; oxygėno.

L Jau ėsame minėję nitrifikuojančias baktėrijas beėsančias Že- „mėje. Nepaliestoje žemėje nevodingos saprophytiškos baktėrijos.

randasi, o žemėje, subjaurintoje išmatomis žmogaus ir gyvulių, gali -

" rastiesi netik baktėrijos, paprastai begyvenančios alimentariniame.

kanale — pvd., b. coli, streptococcus foecalis, b. enterifidis spo-

k ragenes, — bet ir tokios pathogėniškos baktėrijos kaip b. dysen-

“ teriae, vibrio cholerae, b. tetani, b. anthracis.

Visatinai šnekant apie mikrobus žemėje reikia pasakyti, kad

. paviršutiniuose sluogsniuose, kur randasi daugiau organiškos me- „ džiagos ir oro, gyvena jų daugiau. Gilesniuose sluogsniuose jie randami esti mažesniame skaičiuje, o žemiau tūlos lygmalės jų „gali nesirasti visai.

r. Požeminis vanduo. Didelė dalis lietaus vandens, kuris pra- sikiurvina žemėn, susijungia su požeminiu vandeniu, kurio vaga

guli ant viršaus pirmojo nepermerkiamo sluogsnio žemiau žemės.

lygmalės. Vanduo nuolatos teka per peršlampamąją žemę, ieškodamas

„ išeities kaipo šaltinis ar į upę, ežėrą ar kitą vandens rankių ar

“ sampilą.

Tekėjimas įvyksta taip-gi stačiai žemyn (vertikaliai), kadangi

viršutinė lygmalė įvairiuoja su tokiais veiksniais kaip lyjimas, pri- į gimtis žėmės, gilumas nepermerkiamo sluogsnio, ir temperatūra.

2 Tinkamiausioji vieta namų statymui bus ta, kur požeminio. Vandens lygmalė guli žemai ir nėra bent žymių ir staigių kitėjimų.

. lygmalėje, kurie galėtų patvindinti trobas. Sužinoti apie tatai ga-

63:

= TA Tt MPRP so La ažnkis t iais "RT L > 102 APT ia CA ad aa +? sai Adis i 2 — kai r. +

lima iš šulinių apielinkėje, pasižymint jų lygmalę įvairiose aplinkės vietose ir įvairiais laikais. ;

Ligos ir požeminis vanduo. Tūlos ligos, pvd. cholera ir grobų šiltinės, kaip paprastai manoma, įvairiuoja savo pasitaikyme | sulig kitėjimu lygmalės požeminio vandens.

Lygmalei žemai nuslūgus, skaičius ligų pašokimo taip-gi ne- didutis; o pakilus iki tokiai lygmalei, kad žemė sudrėksta, skaičius ligų atsitikimų padaugėja; ir kada kylimas yra greitas ir lygmalė pasilaikanti, tai ligų skaičius krinta. |

Nors skirtumai šulinių vandens užteršime, paeinančiame nuo: įvairiavimų tekėjimo požeminio vandens, pakaktų išaiškinti padi-: dėjimą ar sumažėjimą skaičiaus apsirgimų, įtai siūlomas esti tokis paaiškinimas, kad pirmame atvėjyje sausumas žemės trikdąs nuo- dingumą mikrobų, drėgmės — gi antrame atvėjyje ėsą tiek, kiek“ jiems reikia, ir trečiame atvėjyje drėgmės daugis yra per didelis ir mikrobai prigerią. 4

Požeminis oras. Plyšiuose žemės ne tik vanduo randamas, ' ten randa vietą taip-gi oras. Šits žeminis oras labai įvairiuoja savo sudėtyje, bet-gi vidutiniškai imant turi daugiau karboniškojo acido, drėgmės ir organinės medžiagos, negu atmosphėrinis oras. Ammonija, sulphurėtinis hydrogėnas, ir kitos dujos neretai ten už-: tinkamos, o miestuose anglių smalkas (gazas), išsmukęs iš gazo rynų, kartais taip-gi ten būna.

Daugis karboniškojo acido eina didyn su gilumu, iš kurio že- minis oras ateina. Kaip žemės vanduo, taip pat žemės oras kįla | ir krinta. Vandeniui kįlant, oras žinoma esti išvaromas laukan, tačiau kitėjimai temperatūroje ar atmosphėros ar žemės varo orą vidun ar laukan, į žemę ar iš žemės.

Pakilimas trobėsio temperatūros gali privesti prie įsiurbimo | (aspiracijos) požeminio oro, ir jeigų — kaip gali atsitikti su su- | pilta arba dirbtina žeme — jis būtų suterštas dujomis, paeinančio-- mis iš organiškosios medžiagos išdėstymo, tai pakenkimąs svei- | katai gali įvykti. Kad užbėgus galimybei augštyn kilimo požemi- nio oro kaip ir požeminio vandens, statymo namams vietas už- | dengia betonu. .

" Temperatūra. Šilima žemėje visų pirma gaunama esti nuo saulės, bet taip-gi šiek-tiek nuo chėmiškų ir kitų atmainų, įvyks- tančių joje pačioje. |

Šilima įsiurbiamoji nuo saulės, esti labai greitai sugaudoma,. bet už tat ji itin greitai ir-gi atidaviama. Ta, kuri nueina žemyn, :

„64

i

"tai daro iš lėto, ir žemei 5 ar 4 pėdų gilumoje reikia nemaža "laiko, iki ji atsiliepia ant padidėjimo afmosphėrinės temperatūros. “ Gilumoje 24 pėdų vilnis vasarinės šilimos nepasiekia maximumo "temperatūros iki maž-daug vidurio pasekančiojo sausio mėnesio.

Ant viršaus ir keletą colių giliau randame daugiau supuolimo, mors retai tepasitaiko pilningas sutikimas, nėsa žemės šilima grei- "tai spindulėja. Tamsi žemė susiurbia šilimą greičiau negu švie- "sesės spalvos žemė, irgi daugis drėgmės bei vegetacijos turi "nemaža įtakos.

Buitis, kad yra atsinešimas tarp temperatūros, pažymimos “ thermometru, 4 pėdas žemiau žemės paviršio, ir mirtinumo nuo "diarrhoeos, paprastai esti prisimenama, tačiau jokio tikro išaiški- "nimo nepaduota, kodėl supuola maximumas mirčių nuo ligos su „ maximumu 4 pėdų žeminės temperatūros, 0 ne su maximumu oro temperatūros.

Sveikos ir nesveikos dirvienos. — Kadangi taip lengvu esti nusausinimu, betonavimu ir f. t. atimti žemei galimybę daryti žalą, "ir tiek' daug kitų sąlygų vaidina didelį vaidmenį sveikatos reika- „Juose, tai šiandien mažai kas domės kreipia į gėologiją žemės „kaipo sveikatos veiksnį.

r. Miestuose labiausiai tinkamumas ar netinkamumas gėologiškų " formacijų pasistatymui namų mažai ar nieko neturi darbo su pasi- „ Tįžimu ar skėstiesi jam ar nesiskėsti tam tikroje kryptyje.

Net laukininkuose kaimai nebūdavo, ar nė n'esti, įstei- “ giami vienatinai dėlto, kad sveikatos žvilgsniu vieta išrodė pa- “ geidaujama. Nors paprastai domė nekreipiama sveikuman, vis-gi reikia “ šiek-tiek atsižiūrėti į tą dalyką, ir plačiai imant, gėologiškos formacijos, kuriose užtinkame nuošliodnumą, sausumą, šiliumą ir vidutinišką augalų vešlumą, skaitomos esti sveikiausiomis. | : - Granitas, bazaltas, ir kiti kiefesnieji uolynai, visi tinka tai " lietai, ir esti gera žemė statymuisi namų. Girnakmeninis klodas, „Žvirgždas ir klinfas taipgi neblogi. Kad žvyro žemė yra sausa ir sveika, tai visatinai žinomoji buitis. Dėliai to, kad įsigėręsis “ požeminis vanduo gali stovėti augštoje lygmalėje, žvizdra įdauboje 3 būna drėgna ir todėl netinkama žemė namų statymuisi.

Kreida, smiltakmenis ir pieskos priguli klasėn sveikų Žže- mių, jeigu nėra susimaišę su moliu ar bent neguli ant molio. Molis, kaip gerai žinoma, sugeba būti drėgnu ir šaliu. Pa-

prastai už tat molį nupeikia, nors randame nemaža mokytų vyrų, „kurie sako, kad per daug ėsą tų nupeikimų ir kad tinkamai apsi-

5 68

"ligos pašokimą, nors liga, pasak daugelį gydytojų, ėsanti mikro-

„mindami visatiną paliegimą.

sergėjus galima ėsą ir molį padaryti atvangiu. Sausros laikais jis suskyla ir supleišėja sienose ir vandens nuolaidose iš trobėsių.:

Alluvialės, suplautos žemės esti visumet drėgnos; retai jose“ rastum šlaitą, pašliodnumą, ir ten derlingai auga trąšųs augmenys.: Nereikia iš akies išleisti pasekmes, kokias įvairios žemės turi van-: deniui, ir reikia pastebėti, kad klintas, kreida, ir smiltakmenis pri-“ deda mineralines priemaišas, o alluvialės žemės organiškus ne-- švarumus. 0 .

Žemė ir liga. Dauguma ligų atsinešime prie žemės kįla to- dėl, kad ji drėgna, arba ir drėgna ir suteršta. Liga, kurią pa- prastai priskaito kįlant nuo drėgnumo, tai romatizmas, ir gyveni- mas ant drėgnos žemės, sumažindamas atsparumą, gali paskudrinti

binė savo ėsmėje. Ta buitis, kad romatizmas visai neapsiriboja“ lytingais metais ar drėgnais klimatais, leidžia paremti nuomonę, kad * be drėgnumo dar yra kiti veiksniai, kurie duoda palinkimą prie susirgimo. Viens tiek, linkėtina, kad žmonės, kurie liegsta nuo šiokių * ar tokių romatizmo reiškinių, vengtų drėgnų žemių ir drėgnų namų. |

Tos pačios pastabos tinka dėl džiovos, kuri — pasirodo — mėgsta drėgnas aprubes. Tūluose miestuose, kurie žinomi buvo : kaipo drėgni ir kur mirtinumas nuo džiovos būdavo labai didelis,“ dalykai labai pagerėjo tuomi žvilgsniu nusausinus miestus.

Be to buvo patėmyta, kad daugeliui skaitant drėgnumą ar galimybę drėgnumo labai dideliu daigtu, kiti deda daugiau svarbos ant padėjimo ir išžiūros vietos ligos pagaminime, ir priveda sta- tistikas prirodymui, būk labiausiai nukenčia aprubės, užpučiamos : smarkių, lietų atnešančių, vyraujančių vėjų. Tad patardami džiovi-- ninkams vengti drėgnų namų ant drėgnų vietų, jie taip-gi pataria . vengti vietų, užpučiamų smarkiais lytingais vėjais. |

Nevalyva žemė yra pavojinga žemė dėlto, kad oras ten“ ėsantis ir dujos ten pasidarančios sugeba rasti sau kelią į tro- bėsius ir padaro žalą, sumažindami atsparumą prieš ligą ar paga-

Jeigu nešvarumas esti baktėrialės prigimties, tai galima laukti“ rūstesnių ir tikresnių rezultaių. Mikro - organizmai, kurie skai- | tosi sugebančiais vešėti žemėje, jeigu jie ten pakliūva nuo užsi- | krėtusių žmonių ar gyvulių, tai jau minėtieji mikrobai žarnų šiltinės, cholėros, ėpidėminės diarrhoeos, diphiherities, ir tetanaus.

Geriausioji žemė plėtojimuisi ligos mikrobų, tai ta, kuri esti“ organiškai suteršta ir kurioje požeminis vanduo, dėliai žemės aky- |

66

"tumo ir dėliai negilumo nepermirkstamojo sluogsnio, tai augštyn ikįla, tai žemyn slūgsta.

Tokiose sąlygose vyriausias kelias pasiplatinimui ligų tai — "vandens sampilai ir patiekimai. Dalyke epidėmiškosios diarrhoeos | ir žarnų šilitinių galima pastebėti, kad didžiausias ligų pašokimas " visumet įtėmyjamas apyrubėse, kur žemės suteršimas būna paprastu "daigtu, kur pvd. kiemai prie namų pasmirdę yra nuo išeinamųjų "vietų ir kitokiais būdais. Tokiais atvėjais įvyksta ligų siautimas "nežiūrint to, ar yra ar nėra tikra galimybė užteršti vandens sal- pus arba duburius, ir ligos gali ten kilti nuo dulkių infekcijos ar „ musėms išnešiojant skretenas ir pūvėsius.

Diphtherities atsitikime, nors paprastai sakoma, kad liga "kokiu nors keliu mezgasi su žemės padėtimi, nėra pavykę išaiš- . kinti tą gentystą. Ta buitis, kad naujai įsigyvenus naujakuriams "liga neretai prisipainioja, gali prigulėti nuo ko kito negu vien že- | mės išpurenimas statant naujuš namus.

Tetanuje užkrėtimas dažnai pareina iš žemės ir toji liga skai- Ė toma esti kaip ir žemės liga. Reikia pastebėti, kad mikrobas ne- "gyvena ir neveši žemėje tiktai todėl, kad tai žemė. Svarbiu veiks- „niu yra mėšlas įkrečiamas į žemę. Tai mėšlas, o ne žemė glo- „boja mikrobą, ir užsikrėsti tetanumi galima tvartuose ir kitur, kur

mėšlo būna.

Taip-gi malaria, vėžys, meningitis cerebro-spinalis, ir polio- myelitis, sako, esą susisėbravę su žeme. | Irmedė, šiurpis ir pneumonitis. sako ėsą dažnai užsikre- " čiami nuo drėgnos žemės. Tiems, kurie įtiki, kad irmedė ar šiur- „ pis nėra daugiau nieku kaip symptomu tūlos kitos ligos ir kad

pneumonitis yra mikrobinė liga, nėra galimas įtikrinimas, kad bu- vojimas drėgnume gali daugiau ką padaryti kaip pastumėti žmogų „ paliegiman, sumažint jo atsparumą.

„Anthracis bacilli ir sporos būna žemėje, ir užsikrėsti jais galima per susidūrimą ar palytėjimą, ar per augmenis žemėje au- gančius. Vis-gi ne žemė yra kaltintina, o organiškoji medžiaga, "kaip va mėšlas, ar kraujas nutiškęs ant žemės. į | Gėologiškos formacijos, sako, turi šiek-tiek įtakos į broncAo-

kėlę (gurklaligę). kuri dažnai užtinkama kalnuotose srityse, kur esti daug magnėzijos su klintu. Naujoviškieji tyrinėjimai paivirtina svarbumą vandens iš Klinto, ir dolomito uolynų ligos aitiologijoje. . Majoras M-c Carrison iš experimentų darytų ant savęs ir liuosa- „ norių Gilgito Ir Chitralio lankose padarė išvadas: 1) kad gurklo 2

k

Aš (a AMT

N

e PTA S aidas Aba *

T“ 44 44 L 4 * 4 |

padidėjimą gali pagaminti pasikorinusioji medžiaga, iškošta iš gurkladario vandens per Berkefeldo košiuvą; 2) gurklo padidėjimo: nepagamintum nuosėdas išvirindamas; 3) gurklaligė taip pagaminta ne nuo minėralinės medžiagos paeina, bet nuo gyvo mikro-orga nizmo; 4) nors nėra galima stačiai pasakyti, būk Berkefeldo koš- tuvas prašalina gurklaligės priežastį, vanduo taip perkoštas nepa- gamina gūžio bėgyje 56 dienų. .

Bircheris atrado, kad gurklaligę pagamina pas žiurkes natū- ralis vanduo iš gurkladarių šaltinių, ir kad toxiškas substancijas sunaikina šilima, bet ne prašalino Berkefeldo koštuvas. Tačiau ko- kios prigimties yra veiklius, pagaminantysis ligą, dar Koro nu- statyta.

VII.

ORAS. b Kad veikli būtų gyvybė augštesniųjų gyvūnų ir augalų, oras yra būtinai reikalingas. Be maisto žmogus gali gyvas būti keletą sąvaičių, be vandens keletą dienų, tačiau oro nėsant, jis miršta į tris minutes. Todėl reikia turėti tūlą žinojimą chėmiškųjų ir phy- ziškųjų ypatybių oro, taip pat kaip ir organiškųjų bei inorganiškųjų nešvarumų, kokie galėtų jin patekti. .

Tyras sausas oras susideda apėmyje (voliumen) iš 20,969/, oxygeno, 78?/, nitrogeno arba azoto, yra taip-gi 1 dalis argono "ir menkutis pėdsakas retųjų dujų hėliumo, kryptono, nėono, ir zė- "nono, drauge su 0,03 — 0,049/, karboniškojo acido dujos. Šitos "dujos nėra chėmiškai susijungusios viena su kita, bet sudaro prastą "miešalą. Daugis vandens garų ore labai keitaliojasi, dažnai vis-gi "pasiekia 19/,, Pėdsakus ozono ir hydrogėno peroxido galima už- tikti tyrame ore laukų ir jūrių, o miestuose galima rasti pėdsakus "ammonijos, nitrozinio bei nitrinio acido, labiausiai chėmiškųjų dar- „baviečių kaimynystėje.

Nitrogėnas arba azotas lai labai vangi substancija, ir kadangi "liuosoje padėtyje mažą ar jokios rolės nevaidina oikonomijoje au- galų bei gyvūnų, tai jo nuošimtis atmosphėroje esti itin pastovus. „ Vienintėle išimtimi, kiek žinome, esti tėmytina ta buitis, kad bak- "tėrijos — nitrosomonas, nitrosococcus, nitrobaktėr — randamas " šaknų guzulėliuose augalų padermės Leguminosae, gali iš nitrogėno „oro synthėzuoti sąjungmes, pristafančias augalų audiniams nitro- "gėną. Iš kitos pusės oxygėną nuolatos suvartoja gyvūnai ir au- „galai bedvesuodami, ir tad karboniškojo acido duja pasidaro kaipo "produktas. Gyvūnai negali sunaudoti karboniškojo acido dują, ir iš tikrųjų, jai sutirštintai ėsant, šitoji duja veikia juos kaipo narko- tiški nuodai, kuomet žali augalai per savo chlorophyllių sugeba pa- sisavinti (assimiliuoti) karboną, o ištriekšti oxygėną beėsantįjį “ dujoje.

Vėlei degimo, rūgimo, ir pūvimo procesuose, oxygėnas esti suvartojamas, o karboniškojo acido duja atpalaiduojama. Tai ste- „bėtina buitis, kad oxygėno daugis ir karboniškojo' acido duja at-

—-

A 124272 12

k)

rd Aa aa 2

Nk

mosphėroje pasilieka gan pastovūs. Jeib kokia kryptis kur-nors karboniškojo acido dujai viršyti ar oxygėnui nepritekti prašalinama: esti procesu diffūzijos ir veikimu vėjų, lietaus ir augmenių. Atmosphėra tur-būt nusidriekia augštyn nuo žemės paviršio. iki tolumos 50 kilomėtrų, ir ji taip-gi įsispraudžia į plyšius ir spra-: gas žemės iki pažymios gilumos. Žeminis oras pasižymi savo“ turtingumu karboniškojo acido dujos, paeinančios iš chėmiškų bei: fermentatyvių persikeitimų, įvykstančių žemėje. Urvų ir šulinių oras gali būti taip perpildytas karboniškojo acido duja, sa jis esti: neatstovėtinas, nepakenčiamas. Ė Oras esti. prastu dujų miešalu, ir turi phyzikalines ypatybes dujų visatinai imant. Taip: 1) jis turi svorį ir vykina slėgimą.. Ant jūrių lygmalės šits slėgimas airemia gyvsidabrio koliumną 29,9. colių, arba 760 mm., augštą. Šitą buitį galime išreikšti kitaip sa- kydami, kad atmosphėros slėgimas išneša 14 svarų ant ketvirtainio: colio ir kad paviršis augusio žmogaus kūno ištesi atlaikyti slėgimą. 14 tonnų. To slėgimo nepatėmyjame todėl, kad jis vykinamas kiek- vienoje kryptyje, ir todėl kad mūsų kūnai prisitaikinę prie to, taip pat kaip gilumos jūrių gyvūnai taip esti sužiesti, kad jie įstengia. atstovėti slėgimą plaukiojančio virš jų vandens ir oro. 2) Pakei- čiant slėgimą ar temperatūrą, oras išsiskėčia, išsipučia, ar susi- raukia, susitraukia. Anot Boylės - Mariottės įstatymo, temperatūrai. pasiliekant pastoviai, apėmis esti išvirkščiai proporcionalis slėgimui arba spūdui. Veikiant labai dideliam slėgimui prie baisiai žemos temperatūros, oras pereina iš dujuotos į skystąją padėtį. Oras kaitinamas išsiskėčia ir dydėjimas išsiskėtimo vyksta sulig“ Charles'o įstatymu; apėmis tam tikro svorio oro prie pastovaus | spūdo esti proporcionalis jo absoliūčiai temperatūrai. Padidėjimas vienutės apėmio ant vieno laipsnio temperatūros vadinamas esti „skėtrumo koefficientu“, ir esti tas pats orui kaip ir visoms du-“ joms, ir būna '/,,„ dėl kiekvieno laipsnio C: (įstatymas Gay-Lus-: sac'o). 3) Susiliejimas arba diffūzijos procesas nuolatos vyksta“ tarpe sudedančiųjų atmosphėrą dujų, ir tarp apėmių šalto ir įkaitusio oro. Anot Grahamo įstatymo, diffūizijos kaita atsineša išvirkščiai kaip ketvirtainės šaknys tirštumų dujų čion rūpimų. DPvd., priimant tiršiumą argono ėsant 20, o nitrogėno 14, tai prietaikmė. jų dif- fūzijos bus: v (nitrogėno) „ v (argono) + men) dujų.

20 14

— 1,2, kur v ženklina apėmį (voliu-

70

Šitos oro ypaiybės paaiškina daugelį reiškinių meteorologijos, "ir būna pagrindiniais dėsniais svarstant šildymą bei ventiliačiją “ trobesių.

Klimatologija ir meteorologija.

2 Klimatas šalies — tuo vardu mes vadiname pagados po- "būdį sulig tokia meteorologiška padėčia kaip karštis ir šaltis, drėg- "numas ir sausumas, pakaita metų laiko, ir tt. — turi labai daug "įiakos į sveikatą jos gyventojų. Tengymiai visokeriopų dalių glio- "baus bėgyje daugelio gentkarčių yra prisitaikę prie ypatingų kli- “ matinių sąlygų viešpataujančių ir prie ligų, susisėbrinusių su šitomis "sąlygomis, kuomet naujas pribuvėlis paprastai smarkiai sveikaioje “nukenčia. Pažanga tropiškosios medicinos yra parodžiusi, kad "prie paglamoninčių sanitarinių sąlygų, ir prie praktiško taikymo “ žinijos neseniai įsigytos apie aitiologiją vyriausiųjų ligų tropikuose, Europiečiai trumpai tarnaudami šituose krašiuose gali būti tiek “sveiki kiek esti ir namie. Netiek pačios meteorologiškos sąlygos “paveikia sveikatą, kiek būtis tūlų pathogėniškų animalių ir vegetalių "parazitų ir jų inzektinių šeimyninkų, priklausančių nuo šitų phy- zikalinių sąlygų.

Klimatą krašto paženklina maž-daug sulig štai kuo: 4 1) tolumu nuo ekvatoriaus; 2) augštumu virš jūrių lygmalės; : 8) tolumu nuo jūrių; 4) viešpatau'ančiais vėjais. Klasifikuojant klimatus platuma esti vyriausiaja bazimi, tačiau 4 ir kiti faktoriai, jau paminėti, lyginai kaip įtaka šiltų bei šaltų jūrinių tėkmių, reikia omenyje turėti. Pagal įtaką ant žmogaus sveikatos * klimatus priseina paskaidyti į šiltą, vidutinišką, ir šaltą. Šiltasai klimatas tolesniai esti dalinamas į ekvatorialinį, tropiškąjį ir sub- tropiškąjį. Vidutiniškoji metinė temperatūra ekvatorialinio klimato esti nuo 260 iki 290 C., o lietaus iškrinta retai mažiau kaip 40 co- lių per metus. [Lietaus iškritusio daugumą apskaito su pagelba " ombromėfrų, apparatų su apvalaina atvara viršuj žinomo diamėtro, “per kurią lietus įlyja ir per tam tyčią leikutę nuteka į skardinukę. | „ Iš šitos išpilia lietaus vandenį į matavimo indą, taip graduotą, * kad be tolesnio klapato galima atskaityti jo daugumą dešimtda- “ lymis millimėtrų (= '/,„ d. litro pro gm plokštmės) pvd. 500 gcm " plokštmės; 5 cm. = 0,1 mm lietaus storumo —!/,, d. litro pro gm “ plokštmės]. Paprastomis ligomis šiltųjų klimatų esti saulėsmogis, . geltonasai drugys, malaria, cinga, dysentėrija, jaknų geluonys, rauplės, o drognės ir škarlėtina retokai tepasitaiko.

71

Vidutiniškuose klimatuose būna keturi laikmečiai, 0 ne du, kaip tropiškajame — drėgnas ir sausas. Vidutinė temperatūra esti“ 180 C., nors įvairiavimai esti dažni ir žymųs. Pneumonitis ir kitos: negalės oro takų, reumatizmas, drognės, škarlėtina, diphtheritis, kok- | liušas (pertussis), ir influenza, ten viešpatauja. Taip karštame, kaip vidutiniškame klimatuose tuberkuliozis daug aukų nubloškia. :

Šaliuose klimatuose Arktų ir Antarktų vidutinė temperatūra . esti — 8,50 C., žiema ilga ir tamsi, o vasara patenka vos keletą“ savaičių. Laikinai apsibuvę tose juostose Žžmo-

ž===

„Jėmis.

nės dažnai serguliuoja škorbutu ir akių nega--

Tropiškus ir vidutinius klimatus paprastai Ė dar smulkiau dalina į kontinentalį (žemyno), salų, * ir kalnų klimatus. Būtis vandens su jo žema | specifine šilima apgina salas ir pajūrius nuo. kraštutinumų karščio ir šalčio, kokie pasitaiko | kontinentalėse vietose. Atmosphėra esti drėg- nesnė ir lietaus iškrinta daugiau |

negu viduržemio srityse. Kalnuo- že 1ose šalyse oras esti prasiretinęs r ir baromėtrinis slėgimas — žemas, * dangus esti giedrus, ir žemės spin- dulėjimas bei šaltis pažymus nak- | čia, nors užmaskuoti spindinčiu saulėtumu dienos mete. | 4 Šalia šitų grynai meteorolo- giškų sąlygų, kaip daugis saulės šviesos, temperatūros, drėgnumo ir judėjimų oro, ir atmosphėrinio | slėgimo, padėtis vandens ir virš- žemio, o labiausiai būtis ar nebūtis inzektų, išnešiojančių ligas, reikia | priimti domėn, kaipo veiksnius, nuo kurių priklauso sveikumas klimato. | Saulės šviesa. — Saulinė šviesa paveikia tiesioginiai ir - netiesioginiai žmogaus sveikatą. Šilima ir šviesumas vidutiniškai svilinančios saulinės šviesos džiugina ir sustiprina žmogų, o jo | aplinkę veikia kaipo labai nušvarinantis veiksnys. Aktiniškieji | spinduliai atsižymi itin germicidėmis ypatybėmis. Vaikščiojant su netinkamai pridengta galva ir sprandu nuo | tiesioginių saulės spindulių, labiausiai tropiškuose kraštuose, gal!

10098 DALIS CENTIMETRO 5 COLIAI!" SAIKO.

Įrankiai lietui nuseikinti.

72

ištikti saulėsmogis — padėtis su augšta kūno temperatūra ir ap- "kvaitimu, o kuri gali užsibaigti mirtimi dėliai paralyžiaus širdies ir“ "kvėpavimo centrų. Tai pareina nuo to, kad thermotaksiškas me- "chanizmas kūno pasigadina ir prakaitavimas (perspiracija) sustoja, "taip kad šilimos netekimas susitrikdo; ir dar pas žmogų, gaminantį "šilimą savo veiklumu ir pasistengimu, užeina padėtis peršilimo "(hyperthermijos) su ja palydinčiais symptomais. Preventyvėmis. "priemonėmis čion esti pridengimas galvos ir stuburkaulio, o rei- kalingumas atidirbti alsinančius ir įtempiančius darbus pirma, n.-gu saulė ima kaitinti ir svilinti.

Patekimas ir smarkumas saulėkaitros gali būti užrekorduotas "tokiu instrumentu kaip Campbellio-Stokes'o, kur spinduliai, sugaubti. „stiklo skrituliu ant suraityto lakšto, įdegina pėdsaką išilgai tojo lakšto tėkmę.

Temperatūra. — Kaip oro temperatūra veikia žmogaus „kūną, priguli netiktai nuo laipsnio užregistruotos šilimos, bet ir "nuo daugio drėgnumo ir kaitos oro judėjimų. Tykus drėgnas "įkaitintas oras, dėlto kad stabdo šilimos netekimą, ir šaltas vėjas, "dėlto kad permier šilimą išblaško, .

gali kartais sveikatai pakenkti. “=.

„Mūsų krašte temperatūra 150 C. 7

jaučiasi labai priimni, tačiau ūmi y

jos puolimai dažnąi pasitaikan- Už

tieji, suteikia palinkimą prie ka- 5 tharalinių negalių, ypatingai oro "takuose. Be abejonės oro tempe- ratūra yra vienu vyriausiųjų veik- ; GEA . snių, išaiškinančių, kodėl tūlos - = > "ligos viršyja tam tikruose laikme- TTT Ččiuose. Žmogaus kūnas, ypatingai ,

kūnas gyventojų vidutinėje juos- Toje, yra pagabus prisitaikyti prie „kraštutiniausiųjų leipsnių karščio ir šalčio. Europiečiui nuvažiavus Campbellio-Stokes'o saulinės švie-

į tropikus kūno temperatūra iš sos registratorius ir skalė. pradžių pakįila ant 0,50 C. bet trumpai ten pagyvenus vėl senoji normalinė sugrįžta. |

Tropiškoji šilima sumažina kaitą alsavimų nuo 16 ant 12, ir kadangi šalia to sumožta širdies plasnojimas bei nuslūgsta nuo- šimtis CO, išdusuotame ore, tai vertybė respiratorinio veiksnio

78

„teikia. Jeigu šaltis prailgsta, jautrumas sumožta, ir iš nesuvaldomo

"„skėčiasi, ir gyvsidabris savo riete esti varomas žemyn, o tolygus

74

tropikuose esti žemesnė negu vidutiniuose klimatuose. Iš kitos: pusės, veikimas jaknų ir inkstų tur-būt padidėja, nors vandens dau- gis šlapume (ūrinoje) sumožta, dėliai to, kad daugiau jo išgaruoja per odą. Padidėjus karščiui, gali rastiesi odos hyperaemija ir pa-. irzimas, žinomas pas Anglus kaipo „įgiliantis karštis“ („prickly: heat“). Per didelis karštis nualsina nervų systėmą, ir tūluose at- sitikimuos tai gali būti taip žymu, kad įvyksta sudribimas. (collap- sus) ar karščio smūgis.

Pagaivinantis efiektas skudraus, šalto, tykaus oro esti visiems žinomas. Speiga pagamina arteriolių surukimą peripherinėse da- lyse, sustabdo metabolizmą, ir, galiaus, nušalnojimą ar gangrėną

nuovargio jusmo žmogus apsala miegu, apmerdėja (coma), ir ga- liaus numiršta. š Renkant meteorologiškus davinius, m2aximumo ir minimumo thermomėtrai esti plačiai paneudojami. Negref/i/o maximumo ins- trumente esti susmaugimas ar suraukimas vietoje, kur buožėlė jun- giasi su koliumna; ta susmauga leidžia gyvsidabriui pereiti per ją besiskėčiant, kuri vienok trikdo jo sugrįžimą į buoželę susitraukiani. Philippo instrumente dalis gyvsidabrinės koliumnos, atskirta nuo likučių burbulėlių oro, parodo maximumą temperatūros pasiektą. Ypatinga forma šito instrumento su pajuodinta buožaite, įdėta stiklinę makštį, iš kurios oras tapo ištuštintas išsiurbiant, varto- jama esti užrekordavimui maximumo temperatūros pasiekto, išsta- čius ant tiesioginių saulės spindulių. Žu/herfordo minimumo ther- momėtras esti pripildomas spiritu, ir rodyklinėje koliumnoje esti mažytė metalinė rykštelė, kurią atgal atitraukia kapilliaritatė susi- traukiant spiritui, bet kada tasai išsiskėsdamas teka pro ją, tai pa-: dėtis atokiojo rykštelės galo parodo žemiausiąją temperatūrą pa- siektą. Tūla lytis šito instrumento, vadinama spindūlėjimo (radia-. cijos) minimum thermomėtru, esti statoma 4 colius augščiau žemės, ir esti vartojama matuoti laipsniui spindulėjimo. Six'o instrumente yra užlenkimas pavidale U, pripildytas gyv- sidabriu, ir viršuj gyvsidabrio kiekvienos koliumnos telpa spiritas, tačiau viena baigiasi buože pripildyta spiritu, o kita mažyte oro kamaraite. Su pagalba šito instrumento ir maximumas ir minimumas gali būti išskaitytas. Ant gyvsidabrio kiekviename riete rymo mažytis metalinis rodyklis. Temperatūrai kįlant, spiritas buožėje

pakylimas gyvsidabrio ir rodyklio kitame riete įvyksta, taip kad

„damas mechanizmą, kuris nustato kūno šilimą.

"p

"noje kila augštyn, ir taip rodyklis šitame riete rekor- duoja minimumo temperatūras.

" nyje pastatomi arti 4 pėdas augščiau nuo žemės ket- " virtainėje dėžėje (Stevenson'o), kurios šonai esti liuv- "ruoti (įleidžia orą, bet ne lietų). |

"skale 0—10, kur zėro ženklina plyną, tyrą dangų. o

“mi esti į grupes, pvd. Cirrus, tai balti, į plunksną pa- „ nėšųs ruožai; Cumu/us, debesiai krūvomis; S/rafus, "horizontalės padraikos miglų ar ūko; Nimbus, juodi

nacijos šitų klasių matosi. Debesiai turi nemaža įtakos | į temperatūrą, kliudydami spindulėjimą iš žemės pavir- "šio ir susiurbdami daug šilimos, spindulėjamos nuo " saulės.

"ar 75 nuošimčiams to, kiek reikia iki padarant sotu- „mą, padaro orą labai priimnu. Kada ore trūksta drėg- " mės, tai jis sugeba suerzinti oro takus, o iš kitos pusės

šitasai parodo maximumą temperatūros pasiektą. Temperatūrai

puolant, spiritas susitraukia, o gyvsidabris ir rodyklis toje koWaFas

+ Thermomėtrai rekordavimui temperatūros paunks-

Debesiai. Užrašai debesų esti laikomi sulig

10 — dangų visai apsiniaukusį Debesiai-gi dalina-

debesiai paleidžianti lietų ar sniegą. Neretai kombi-

Drėgnumas. Daugis drėgnumo, atsakantis 70

. A į : O : Išvaizda su- .— perteklius drėgmės pagamina nesmagumą sutrikdy- jungtojo maxi-

mumo ir mini- „e, . -- + 4 mumo thermo- Pašiūrės, kur medvilnės audžiamos, drėgnos atmo- mėtro.

sphėros esti reikalingos, ir labui darbininkų sveikatos

statutas Anglijoje nustato įvairioms temperatūroms įvairius maximumo „drėgnumo laipsnius. Svarstant irobesių vėdinimą, o labiausiai mo-

kyklų ir darbaviečių, esti svarbu nustatyti reliatyvį oro drėgnumą —

| beje, proporciją viso galimo daugio vandengarių, iš tiesų telpančių

atmosphėroje tam tikroje temperatūroje. Pirmą visoko reikia nusta-

„ tyti temperatūra, kur daugis drėgmės beėsančios ore suteikia so- tumą, beje rasojimą. Su pagalba tokių instrumentų kaip Daniell'o

ir Dines'o hygromėtrai, rasojimo punktą galima surasti tiesiog, ta- čiau viešosios sveikatos siekiniams šlapiasai ir sausasai hygro-

mėtras su buožėmis esti visur vartojamas. Šits instrumentas su-

„Sideda iš dviejų thermomėtrų, paramstomų pastoliais. Šlapiąję

buožę apsuka muslinu, šlapinamu distilliuotu vandeniu, kuris augš- "tyn eina kapillaritate iš mažos taurelės.

73

Vandens išgaravimas nuvaro temperatūrą šlapiosios buožaitės : žemiau sausosios, ir, žinoma, kuomi esti didesnė sausinančioji “ oro galybė, tuomi didesnis esti skirtumas tarpe abiejų. Orui pil-- nai prisotėjus, šlapioji ir sausoji buožaitės rekorduoja tą pačią i temperatūrą. Mokant skaityti šlapiąję ir sausąję buožaites su-pa- galba Glaišerio toblyčių, lengviai esti randamas reliatyvis drėgnu-

mas atsakantis skaitymams. Rasojimo punktas apskaitliuojamas pa-

vartojant šitąję formulą: | Rasojimo punktas — Td — F (Td — Tw), kur Td ir Tw atstovauja temperatūrą sausosios ir šlapiosios buoželių, o F.—- faktorių stovintį priešais sausosios buožaitės temperatūrą, randami 1 Glaišerio toblyčiose. Rasojimo punktas — 62 — 1.86 (62 — 58). — 62 — 1.86 X 4—;62;— 7.44 — 54.569 F.: Žinant rasojimo punktą ir oro temperatūrą ir turint prieigą“ prie hygromėtriškųjų toblyčių, reliatyvųjį drėgnumą galima lengviai nustatyti, ir štai jis— ( svoris kūbinės pėdos garo rasojimo punkte svoris kūbinės pėdos garo turinčio sausosios buoželės temperatūra.

X 100. 1 Tinkamai vėdinamoje grinčioje turėtų būti skirtumas mažiausiai 30“ ar 40 tarp sausosios ir šlapiosios buožaičių, o grinčią tinkamai ap- šildant, temperatūra sausosios buožaitės turėtų būti apie 150 C. (599 F.), Tūlose šakose tekstylės (audimų). pramonės prisieina išdarbystos * procesą atlikinėti drėgnoje karštoje atmosphėroje, tačiau visos au-

. toritatės sutinka, kad darbininkų labui temperatūra šlapiosios buo-“

žaitės thermomėtro, pakorinto grinčioje, niekados neturi viršyti 3 Ce (19.

Grinčiose pečiais apšildomose oras linkęs esti tapti per daug: sausu, ir tokiu būdu erzinti koserę; tokiuose atvėjuose reikia už-- bėgti, kad reliatyvis drėgnumas nekristų žemiau 180 C. (659 F.),. pasirūpinant pridėti drėgmės priemoningai, jeigu skirtumas tarp. abiejų linksta viršyti 90 PF. 2

Lietaus kritimas. Žinojimas viso daugumo iškrintančio lie-“ taus tūloje vietoje ir jo išdalinimo per ištisą metą yra svarbus no-- rintiems sužinoti, ar ji tinka ar ne, kaipo vieta buveinei ir kaipo *

„sveikatinis rezortas. Lietaus iškritimas esti išreiškiamas coliais, ir.

lietaus saikelis yra įrankiu vartojamu rekorduojant jo daugį. Sai-- kelio paviršis, turintis leikos pavidalą, esti statomas 1 pėdą nuo žemės atviroje vietoje. Lietus nuteka iš leikos į sąsamos indą, : įstatytą tuštumon metalinio cylinderio, paramstančio leiką. Saika--

76

„ vimas darosi nupiliant surinktąjį lietų į laipsniais paženklintą stik-

b linę, kur kiekvienas brukšnelis ant jos šonų pažymi '/,„,„ colio iš- |

“ kritusio lietaus. Laipsniavimas padaromas nustatant areą leikinės "atvaros ketvirtainiuose coliuose. Pav., leiskime, kad šitoji area "išneša 50 ketvirtainių colių, tad, jeigu lietus iki 1 coliui gilumo " prilyja tą areą, apėmis (voliumenas) būtų 50 kubinių colių, ir lyg-

malė vandens paviršio, supilant tą voliumeną į saikavimo stiklinę,

„paženklins viena colį iškritusio lietaus. Atokumą dugno stiklinės nuo lygmalės tad padalina į šimtą lygių dalių. Teisingi rekordai

„ iškritusio lietaus, besitęsianti bent keletą metų, būna reikalingais |

„ daviniais besvarstant vandenų patiekalus ir sutrų išmėžimą. Iš- „ krintančio lietaus daugis įvairiuoja Lietuvoje nuo 20 colių iki 150 „colių, vidutiniškai imant būna 30 colių. Kalnuotos šalys pajūryje „esti šlapios, nes drėgmė jūrinių vėjų sutirštėja, susidurdama su kal- „nais. Retai kuomet iškrinta vieną dieną tiek lietaus, kad siektų 1 colį.

Baromėtriškas slėgimas. Atmosphėros slėgimas būna la- „ bai įvairus, ir prideria nuo daugio vandens garų ore. Oras prisi- " gėręs drėgmės išsiskėčia, ir tas išsiskėtimas tokis, kad apėmis (vo- „ liumenas) drėgno oro esti lengvesnis už tolygų apėmį sauso oro, neatsižvelgiant į sugertąją drėgmę. Tatai išaiškina tą buitį, kad “ didėjantis drėgmės daugis atmosphėroje ir prisiartinimas lietaus „esti pažymimi kritimu baromėtriško slėgimo.

. Oro judėjimas prideria iš didelės dalies nuo nevienokio baro- „ mėtriško slėgimo būnančio įvairiose šalyse žeminio paviršio. Vėjas " pasmarkina šaltį ūgdydamas išgaravimą iš kūno, ir Lietuvoje gerai „ Žinome, kaip įveikia ir vargina sveikatą šaltieji rytų vėjai ankstybo „pavasario. Senyvesnieji žmonės, o labiausiai padusėliai ar linku- „Sieji prie bronchities, nemažai nukenčia.

Giedros ar darganos atspėjimai, kokius centralinės meteorolo giškos stotys dabar sugeba davinėti, priguli iš didelės dalies nuo " Žinojimo baromėtriškojo slėgimo ėsančio įvairiose vietose ant labai „ didelio ploto. Baromėtrinės skaitlinės, paimtos vienu laiku, esti tėlegraphuojamos į centralinę stotį, ir potam linės — „isobarai“ — esti pabraukiamos per vietas, kuriose esti tasai pats slėgimas. Ši- tos linės paprastai sudaro koncentrinius skritulius, ir lakštas, pa- „rodantis šitas lines, esti vadinamas synop/išku /akštu. DPabrau- " kiant šitas lines Lietuvoje reikia užrekorduoti '/,, colio tarp įvairių baromėtriškųjų slėgimų. Kur linės eina labai arti viena kitos ar labai toli, tai sakoma, kad sklanda arba „gradientas“ ėsąs ar skar-

77

dus ar seklus. Cyk/oninė systėma turi savo viduryje žemiausiąjį, : o savo periphėrijoje augščiausiąjį baromėtrišką slėgimą. Atsitikime anticyklono esti atbulai. Šitos systėmos dažnai uždengia didesnę dalį Š.-V. Europos, ir anticyklonų atvėjyje gali jie nesimainyti dienų.

"dienomis ar savaitėmis; tačiau cyklonai keliauja sparčiai iš vakarų

į rytus, taip kad baromėtriškas slėgimas jeib vietoje keičiasi labai greitai.

Anticyklonamis viešpataujant graži, sausa pagada buna, pa- prastai karšta vasaros metu, o šalia ir speiguota žiemą. Cyklonai, iš kitos pusės, ženklina apsiniaukusį dangų, vėjus ir lietų. 1

Kad atmosphėrinę lygsvarą atitaisius, oras linkęs tekėti iš kraštų su augštu, į kraštus su žemu baromėtrišku slėgimu, taip kad judėjimas eina linkon centro cyklono, o šalin nuo centro anticyk- lono. Kryptį oro tekėjimo taip-gi paveikia riedėjimas žemės aplink savo ašį ir vėjas esti nešamas toje pačioje kaitoje kaip kad žemės: lupena kiekvienoje dalyje jos paviršio. Suprantamas daigtas, kad: šits tekėjimas esti didžiausias pas Ekvatorių, o jokio nėra pas Že- mėgalius (polius). Išeiga būna ta, kad vėjas šitose systėmose ne-

"pučia tiesiog į jų centrus arba nuo jų, bet pučia maž-daug paral-

lėliai isobarams. i

Greitumą vėjo paprastai matuoja su pagalba Robinsono ane- momėtro. Šits instrumentas susideda iš keturių besisukančių žastų, prie kurių galūnių esti prikabinamos duobtos taurelės, priešais ku- rių įdaubą vėjas atsimuša ir žastus priverčia sukties. Žastai skrieja maž-daug su !/;-daliu kaitos vėjo, o jų sukimosi kaita esti užre- korduojama ant ciferblato, tinkamai pritaisyto prie instrumento. .

Matuojant kaitą orinės tėkmės oralaidėse ir oro įlaidose bet išlaidose, pavartojamas esti Case//os ormėtras. Kaita skriejimo: vėjalų šitame prietaise esti parodoma ant ciferblato, kurio rodyk-

Atmosphėrinį slėgimą matuoja su pagalba „gyvsidabrinio ba- romėtro. Stiklinį vamzdį apie 1 mastą ilgą, o viename gale akli- nai uždarytą pripildžius gyvsidabriu (ir augštyn apvertus, neįlei- džiant oro, lovyje pripiliame to paties metalo, gyvsidabris vamz-: dyje krinta, iki augštumas koliumnos esti tokis, kad jis atsveria atmosphėros slėgimą ant gyvsidabrio lovyje. Baromėtrinės skait- linės Anglijoje esti išreiškiamos coliais ir colių nuotrupomis, prieg- kam stumdomas rodyklis (vernier) palengvina tikrumą atskaitos.: Baromėtrinė skalė esti dalinama į !/,„ ir '/,, colio, arba kitaip sa- kant, rodo padalas 0,1 ir 0,05 colio. |

78

Aneroidiniuose baromėtruose įvairiuojantis atmosphėros slė- "gimas esti rekorduojamas veikme padaryta ant merolinės dėžutės, "beveik ištuštinus iš jos orą. Atmainas užrekorduoja ciferblatinė "ranka stumdoma plunksnos (sprendžinos), kuri atsako pasikeita- " liojimams slėgimo. Skaidant į laipsnius aneroidinį baromėtrą pri- " lyginimui reikia turėti pavyzdainis gyvsidabrinis baromėtras.

Įtaka atmosphėrinio slėgimo sveikaton. Kūno organai>

labiausiai-gi organai respiracijos ir cirkuliacijos kraujo, yra prisi- taikinę prie normalio atmosphėri- nio slėgimo 30 colių gyvsidabrio, arba apie 14 svarų ant ketvirtainio colio. Vienok gyvybės (vitaliai)

„Kišeninis anemomėtras. Šits prietai-

sas vartojamas matuojant raią oro iekmės Vėjo rodyklė. „ dr oro daugį įeinantį per ventiliacijos atva- Vėial ras. Gairių judėsiai esti perdaviami PUB:

laikrodinio mechanizmo rodyklėms. .

procesai gali vykti, kada šitą slėgimą ar sumažintum ar padidin- „Ium gan plačiose ribose. Veikmė sumažėjusio atmosphėrinio slė- "gimo esti pritiriama, kada lipant į kalnus, pasiekiama esti augštuma 6000 pėdų. Paprastais symptomais būna kraujotekis iš nosies, pa- " greitintas pulsas, ir sunkumo jusmas žemutinėse galūnėse. Po „tūlam laikui šitie symptomai pasiliauja ir žmogaus visatina padėtis „pagerėja. Skaičius raudonųjų kraujo grumulėlių pasidaugina, ir „ šils pasidauginimąs atsveria veikmę nužemėjusio oxygėno slėgimo:

"bai žymiai sumažėjus, mirtis gali ištikti, kaip kad atsitikime su or-

r 79

+

„ alsuojamame ore. Užsilipus labai augštai ir slėgimui oxygėno la-

"vių, du pasimirė, o trečiasai, nors nualpęs,. vėliau atsigaivelėjo,. Oxygėno slėgimas toje augštumoje buvo tiktai 70/, vienos atmos-

spaudimą vidujinėje ausyje ryjimu. Pavojus atsiranda, jeigu darbininkas;

syje, ir pasiekia savo maximumą pirmoje savaitėje rugpiūčio mė-

Žarnų uždegimai eina daugyn rudenį, ir pasiekia savo daugmens " (maximumą) lapkrityje. Kripės mirtinumo nuo škarlėtinos ir diph=

80

laive „Zenith“, pakilusia augštumon 6800 metrų, kur, iš trijų kelei- |

phėros, arba truputį viršiau negu !/; normalio slėgimo. Rasta yra, kad gerai vėdinamuose nardomuose varpuose, kėssonuose (cais-“ sons) ir t. t, žmonės gali dirbti po slėgimu trijų ar keiurių at-: mosphėrų, be jokio pakenkimo jų sveikatai, jeigu jie esti sveiki, neišpurtėliai, ir jeigu pramainos n'esti ilgesnės kaip keturios valan- dos. Įeidami į kėssoną žmonės gali justi galvos svaigimą ir sopėjimą ausyse dėliai skirtumo slėgimo po abiem pusėm būgnelio. (membrana tympani), tačiau paprastai šitą galima įspėti padidinant

per ūmai išeina iš kėssono į atvirą orą. Symptomai, kurie tuomet gali atsirasti, tai širdies pykimas (nausea), vėmimas, paralyžius, raumenų ir narių sopėjimas, ir — sako — tai ėsanti veikmė nitro- gėno, prasiskiedusio plasmoje po augštu slėgimu, bet kuris, parei- nant į normalį slėgimą, burbulais mušasi į kraują ir audinius. Ši- tieji symptomai paprastai sumožta, žmogų vėl pastačius po slė- gimu ir pavartojant šilimą bei padirga us (stimuliantus). Išvengi- mui negandos ir negerovės, darbininkai iš kėssono eina į ataslė- gos kambarį, kur slėgiinas laipsniškai esti mažinamas, paprastai kaitoje dvidešimt minučių dėl vienos atmosphėros. |

Įtaka meto ligosna. Buitį, kad mirtis nuo tūlų ligų esti la- bai skaitlinga kasmet tam tikrais laikmečiais, patikrina atskaitos: registrarų. Priežastį to periodiškumo sunku yra išaiškinti, vis-gi tūluose atvėjucse jis matomai greia eina su oro temperatūra, drėg- numu, ir f. tt Plačiai galima nustatyti, kad vasara tai pavojingas; lakmetis kūdikiams, o žiema sentelėjusiems žmonėms. Žiemą mir- tis nuo apopleksijos, širdligės, inkstų ligos, bronchities, ir pneumo- nities dažnai atsitinka, ir čion šaltis bene bus jaudr nančia prie- žastimi. Grobų ligos viešpatauja galop vasaros ir rudenį. Kripė pa- sitaikymo infantylės diarrhoeos greitai augštyn kįla liepos mėne-

nesio, po kam ji iš lėto krinta žemyn rugsėjo ir spalių mėnesiuose.

Drėgnoje vasaroje būna mažesnis mirtinumas nuo diarrhoeos.

therities eina beveik parallėliai su žarnų karštinėmis. Rauplės, kok= liušas, dėmėtosios šiltinės ir cerebro spinalės karštinės labiausiai

vyrauja pirmaisiais keturiais meto mėnesiais. Indijoje, kur maras "esti dabar endėmišku, šitos ligos išsiveržimai parodo žymų są- "mazgį su meto laiku, ir vos tik neseniai tyrinėjimai Maro Komi- "sijos suteikę yra išciškinimą to phėnomeno. Dabar esti įtikima, "kad jąja užkrečia veikimas žiurkinių blusų. Apskaitliavimai blusų L pas žiurkes yra prirodę, kad jų skaičius įvairiauja sulig meto laiku, "ir karšta sausa pagada nepaglamoni jų gyvybės. Kada blusų yra "gausa, maras viešpatauja, o blusoms pranykstant, liga taip-gi retyn eina pari passu.

. Gadinimas oro. Oras gali būti gadinamas smulkmeningo- "mis dalelėmis organinės ir neorganinės prigimties, ir dujų nevalu- "mais. Ore karančioji medžiaga susideda labiausiai iš dulkių pa- "kelių oro tėkmėmis nuo žemės — kaip suodys, vaisiadulkės, "grybelių sporos, druskiniai krištolai, ir baktėrijos. Dulkių sudėtis | įvairuoja sulig savo šaltiniu; tos dulkės, kurios pakįla grinčioje ir " audimų darbavietėse, būna vyriausiai organinės prigimties, o tos, "kurios pasidaro puodų ir plieno dirbtuvėse ar sukįla lauke, esti iš

didesnės dalies minėralinės. Dulkių debesiai, sukeliami ant vieš-

kelio ir gatvėse motoriniais vežimais gamina nepatogumą ir pa- "vojų sveikatai vos menkesnį už aną, kurį patiekia dūmai tūluose "pramonės miestuose. Baktėrijos ore. — Paprastai baktėrijų nesirandama ore, "imtame ant vandenynų ir ant viršunių augštų kalnų, ir nedaugelis " tesiranda ore laukuose šalies. Skaičius-gi jų besirandantis ir dau- gis dulkių ore artimoje stovi giminystėje. Po atviru dangumi oras "paprastai turi mažiau negu vieną baktėriją ant litro; prigrūstose -gi " grinčiose gali jų penkios dešimtys būti, o dulkėtose darbavietėse keli šimtai šitame apėmyje. Nustatymas jų skaičiaus nedaug žinių „ feduoda apie trobėsio ventiliaciją, nėsa baktėrijos neesti iškvėpia- „mos iš oro takų, kada žmogus ramiai alsuoja. Balsiai šnekant, čiaudint, ir kosint, baktėrijos beėsančios lašeliuose drabos (mucus) išsipurkščia ir ištyška oran, ir ore kambarių, kur diskusijos eina, "esti randami streptokokkai iš žmonių koserės. Tokiu tad keliu influenza, diphtheritis, kokliušas, tuberkuliozis, ir išberiamosios "skaudžios ligos dažnai esti užsikrečiamos. DPathogėniškieji mi- " krobai, išmetami iš kūno, randasi drėgnose ir lipniose išsunkose, nuo kurių jie neveikiai atsidalina, iki tos išsunkos bent visai ne- . išdžiūsta, o šits procesas būna mirtinu daugumui jųjų. Mes jau - ėsame minėję tą buitį, kad košiamieji apipenai žymiai atsparūs yra desikkacijai, ir todėl nuodai rauplių, škarlėtinos, ir infantilio para- “6 81

PATS E Ee T MAS TAS Ma STS METU ra p TA VS S

lyžiaus, gali būti perdaviami dulkėse per orą, kaip juk kliniški ir eksperimentaliniai prirodymai patikrinę yra dalyką su bacilliais: anthraxo ir tuberkulos. Baktėrijas, lyginai kaip kitus nešvarumus, nuskalauja iš atmosphėros lietus, ir laistymas gatvių, nuguldydamas dulkes, apšvarina nuo baktfėrijų oro tūrį. 2

Dujuotieji oro nevalumai, labiausiai pareina nuo: 1) alsa- vimo žmonių ir gyvūnų; 2) degimo malkų, anglių, gazo, aliejaus ir t. f; 3) rūgimo (fermentacijos) ir pūvimo (pūtrefakcijos); 4) iš- darbystų.

Alsavimas. Kaip matysime iš pasekančios tobelės, alsavimo procesas daugokai išmeta angliarūgšties ir vandengarių į orą, O atima daug oxygėno; suaugęs žmogus susiurbia kasdien savo: plaučiais beveik du svaru oxygėno.

Įkvėpiamas oras | Iškvėpuojamas oras Oxygėnas . . | 20,96 voliumenų ant šimto | 16,03 voliumenų ant šimto: Nitrogėnas, argon ir t. t. 79 2 š 2 79 X 3 4 Angliarūgštis . . . . 0,04 + š ė 4,4 ž 42 4 Vandens garai <. . .| mainąsis prisotintas Temperaiūra . < . . .| mainąsis Iemperatūra kūno

(570 CL

Suaugęs žmogus, tykiai kvėpuodamas, prideda nuo 0,7 iki“ 0,8 kūbinių pėdų angliarūgšties oran per valandą, darbe besisten-“ giant tai padidėja iki 0,9 ar net iki 1,8 sulig darbo smarkumu, ! Šitos skaitlinės tapo išskaitliuotos štai kaip: vidutiniškai imant, 17 atdūsių (atadvėsių, atkvėpių) dvėsėjame ar dvėsuojame per minutę, ir 500 c. c. (60,5 kūbinių colių) įeina į plaučius ir išeina iš jų su“ kiekvienu atadvėsiu. 17 X 505 X 60 — 61,110 kūbiškų colių = | i — 18 kūbiškų pėdų oro kvėpuoto per valandą, ir 4,59/, šito“ esti angliarūgšties dujos — 0,79 kūb. pėdų. )

Mišrioje audiencijoje vyrų, moterių ir vaikų ant kiekvienos“ galvos pasidaro CO, per valandą 0,6 kūbiškų pėdų. Ė.

Oras trobėsyje, sugadintas kvėpavimo procesu, turi orgą-“ niškos medžiagos, ir jeigu ventiliacija nėra užtektina, jaučiasi | troškus bei tvankus, ir turi tvankų ir troškų kvapą žmogui, įei- | nančiam iš lauko. Gal-būt oras išeidamas tiesiog iš plaučių, nor- maliai neturi organiškos medžiagos, o toji imasi iš dantų, smagenių, kibykščių, ir skrandžio. Kvapas kįla dalinai iš to paties šaltinio, o taip-gi iš lakių taukinių acidų, ir t. t., išmetamų odos, ir drapanų, * suteptų prakaitais ir kitomis išsunkomis. Blogą veikmę oro, su-

82

"gadinto kvėpavimu, daugelis priskaito būčiai šitos organiškos me- " džiagos, o taip-gi nebūčiai tūlo nežinomo vitalio pradmens. Jeigu orą, turintį tokias substancijas, aspiruotum per tyrą distilliuotą " vandenį, tai atrastum, kad jos tampa vandens susiurbtos, ir išdėsto " kaliumo permanganatą, ir turi nitrogėną, bei pajuosta uždegus. " Šitoji organiškoji medžiaga išsiskėčia palengvėle, ir kad ją sunai- “ kinus, reikia didelių voliumenų šviežio oro; andai šitai lietai pasi- - naudota pridėjimu ozono (1 iki 5 dalių ant miliono). Veikmė pa- "daroma alsuojamu oru, jau sugadintu nuo kvėpavimo, pasireiškia "galvos sopėjimu, nuovargiu, jutimu nesmagumo ir noru vemti, ir "stoka galios sukoncentruoti mintis. Nuolatinis tokio oro alsavimas "priveda prie anaemijos, ir, silpnėjant kūnui bei dvasei, palenkia " žmogų į tuberkuliozį ir kitas limpamas ligas. Turime tūlus gerai "patvirtintus užrašus mirties iš dėkos sukimšimo žmonių į mažą blogai vėdinamą vietą. Prityrimas belaisvių Juodajame Urve Kal- " kuttos ir tarpdėnio keleivių ant garlaivio Kondonderry šitą paliū- “ dija. Šits laivas, gruodžio 2-rą d., 1848 m., iškeliavo iš Sligo Li- “ verpoolin, ir kilus audrai, patenkančiai per keletą valandų, prisiėjo „uždaryti 200 tarpdėnio keleivių kambarin (18 X 17 X 7 pėdų) su “ sklandžiai uždarinėtais langeliais arba liūkomis. Pradarius duris, "72 buvo jau numirę. Tokiuose atvėjuose bene stoka oxygėno esti svarbiu veiksniu pagaminančiu kenksmingąjį effektą, tačiau tokis aiškinimas nepaduoda priežastį anų nepriimnų effektų, pritiriamų “ paprastame blogai vėdinamame trobėsyje. Sumožimas oxygėno iki 20,659/, apėmyje retai užtinkamas esti net blogiausiai ventiliuoja- mose grinčiose, o gerai visiems žinoma, kad lipant augštyn į kalnus labai daug didesnis sumažėjimas oxygėno slėgimo atsitinka nepadarydamas jokių symptomų. DPhyzikalė oro padėtis tur-būt turi didesnės įtakos padarant nepriimnuosius effektus negu chė- miškoji. - :

Tūli eksperimentai yra prirodę, kad temperatūrą grinčios lai- kant žema, orą švaistant su pagalba vėduoklių, dvasės ir kūno atbukimas neatsitaiko. (Galimu yra daigtu, kad augšta temperatūra ir perdėtasai drėgnumas bei oro tyka (stagnacija) prisikimšusių trobėsių neleidžia odai prarasti šilimą bei toksiškus nusidėvėjimo produktus.

Angliarūgštinės dujos daugio, pribūnančio alsavimu grinčioje, visai neužtenka pagaminti blogas pasekmes blogo vėdinimo; bet kadangi nuodinga pasekmė, rodos, eina didyn maž-daug pari

'passu su angliarūgščia, šitoji esti imama rodyklių oro padėties. > 85

„Tūlą nuovoką apie laipsnį sugadinimo oro, pareinančio nuo degimo,

7 4 e NS “ri. 46 PŲ 7. P i 2 4 + i T >> "4 X „*A: “1 "T 2.9 2 Žr “ ši

Nors reikia, kad būtų tyro CO, iki 19/, ar 29/, padarymui bent ko kio nemalonaus effekto, tapo rasta, kad orui grinčios turint 0,069/4 tos dujos kaipo rezultatą kvėpavimo, jis jaučiamas tvankiu žmog įeinančiam vidun iš atviro oro. Nustatyti, kiek esama angliarūg- štinės dujos grinčioje, esti svarbu įvertinant ventiliacijos ganėtinumą. Galimu yra daigtu, kad ėsama šviežiame ore tūlos ingrediencijos vitalio svarbumo metabolizmui, kurią nepavyko susekti nė chė mikui nė phyziologui. Ėsame tikri, kad gyvenimas lauke suteikia gaivumą ir sveikumo bei gerovės jusmą, kokio per daug dažnai nepritiria tie, kurie nuolatos veikia viduje užsidarę.

Degimas — savo ėsmėje tai procesas oxydacijos karbondj hydrogėno, sulphuro ir t.t., ėsančių kure. Akmens anglims degant, pasidaro sąkroviniai karbono ir sieros ir vandens, drauge su daug ar maž liuoso karbono (suodžių ir svelmės) paprastai 19/4.

mes įgijame pasakydami, kad sudeginimas vienos tonnos anglių pri- deda tris tonnas angliarūgštinės dujos į atmosphėrą. "Karbono monoxidas atsiranda degimui nepilnai įvykstant. Sieros ėsama anglyse nuo 19/, iki 50/,, taip kad kamino dūmuose randame sul-: phurozišką ir sulphurinį anhydridą, ammoniumo sulphidą, ir kartais karbono disulphidą. 2

Kadangi medyje nėra sieros, o anglių gaze palyginamai mažai tai degimas šitų daigtų nėra tokis gadinantis ir kenksmingas savo: pasekmėmis kaip kad akmeninės anglies degimas. Be to, dalyke gazo praktiškai imant neatsipalaiduoja jokis nesuvartotas karbonas, taip 1 kad vartojimas gazinės liepsnos sumažintų dūmų įkyrumą miestuose. *

Anglinis gazas padaromas esti destruktyve anglies distillia-- cija nebūtyje oro, o čion kilusieji gazai esti išvalomi sutirštinimu (kondensacija) ir pervarant juos per koksinius šveitikus, kad pra-' šalinus sąkrovinius dervos ar smalos, ammonijos ir sieros. DPa- sidaręsis „gazo skystimas“ būna padugnėmis, iš kurių daroma dauguma vaisbinės ammonijos“ Tad žalią nevalytą gazą leidžia * per miešalą negesytų kalkių ir hydruoto geležies oxido, ir tokiu“ būdu angliarūgštinė duja, sulphurėtinis hydrogėnas, ir karbono di-- sulphidas tampa visai susiurbiami ar bent teliekti jų menkas pėd- sakas. Kadangi produktai gazo žibeklių (gas-burners) paprastai pasklįsta trobos ore, tai labai reikėtų sveikatos interesuose, kad sieros daugis, ėsantis gaze, būtų begalo mažytis, kad sulphurėtinio | hydrogėno nebūtų, ir kad kiti sieros junginiai neviršytų 20 gramų ant 100 kubinių pėdų. . |

84

MT Pa is 54 ai Ta ia PAS T) G LTSK T (LLP PPŲT A jų Id

D-ras Haldane prirodęs yra, kad tai sieros junginiai, 0 ne karbono, esti kalti galvos sopėjime ir nuoalsyje, pagaminamame "dvesuojant orą sugadintą produktais anglinio gazo žibinimo. Buvo "rasta, kad pridėjimas 5 ar 4 dalių ant 1000 tyro angliarūgštinio "gazo oran grinčios nepadaro jokio kenksmingumo; bet kad, atsie- „kus šitą nuošimtį žibinant anglinį gazą, symptomai atsiranda ir "juos reikia priskaityti sieros sąkroviniams; o ne karbono.

£ Sužibinimas kubiškos pėdos anglinio gazo pagamina 0,5 kū- "binės pėdos CO,. Paprastas plokščias liepsnos žibeklis suvartoja

"descens) dangalo sumažina sužibinimą beveik pusiau. Atsitikimuose, kur produktai nepilno sudegimo atranda įeigą grinčion, kaip dėliai kliaudingų liuktų ar dūmtraukių, apsinuodijimo "symptomai gali kilti pas apgyventojus — grįitelininkus. Nusiskun- džiame tad koserės sopėjimu, galvos skaudėjimu, ir paliegiu, o "ten, kur karbono monoxido (smalkių) randasi iki 0,49/, gali 'pareiti mirtis. Šita duja jungiasi su kraujo haemoglobinu, ir "neleidžia raudoniesiems kraujo grumulėliams nešti oxygėną į audinius.

, Rūgimas ir pūvimas. Šitie procesai įvyksta suvartojant „oxygėną. ir pagamina dujėtus junginius karbono, sulphuro, ir ni- trogėno. Baktėrijos išdėsto pinklias molėkiūlas organiškosios me- džiagos į taip prastąs dujas kaip ammonija, ammoniumo sulphidas, "angliarūgštė, lieknų duja, sulphurėtinis hydrogėnas ir t. f. Paliu- " dyjimu šito proceso esti tai, kad žeminiame ore būna daug anglia- "rūgšties, ir kad ammoniją bei sulphurėtinį hydrogėną užtinkame "ore virš srutų sąbėgio ir mėšlo duobių. Srutinių rynų orą, miestų " assėnizacijos priemonėse, sugadina šitos dujos. Duburuose senų " šulinių pasidauginimas angliarūgštės o sumožimas oxygėno gali "tapti taip įžymiu, kad žmonės juosna nulipanti sukniūpsta. Ulmas "sumažėjimas oxygėno tūrio iki 89/, ar mažiau pagamina konvul- "sijas ir mirimą nuo užtroškimo (asphyxia). Reikia bene kad an- "gliarūkštės duja pasiektų 309/,, iki oras jaje patilškęs tampa tiesiog „nuodingu. Gilumoje 13 pėdų Fodor'as rado žeminiame ore 149/, „CO, ir 7,580/, oxygėno.

Manuiaktūros gadina orą ar dujomis, svelme ar dūmais, garais, ir išlakomis (effluvia), ar dulkėmis organiškos ar neorga- “ niškos medžiagos, pagaminamomis išdarbystos procese. Darbi- „ hinkų gerovei valstybė (Anglija, Amerika) verčia pasigavimą tūlų „priemonių, kad sumažinus neišvengiamą pavojų sveikatai.

85

5 kūbines pėdas gazo valandai, o pavartojimas gaisraus (incan-

Dirbtuvės alkalių, chėmiški, baltinimo ir gazo pabrikai išmeta ir prideda oran hydrochlorinį acidą, sulphurozinį bei sulphurinį anhydridą, suphurėtinį hydrogėną ir t. t. Krosnys duoda karbono monoxidą ir karbono dioxidą, ir tos pat dujos tvyksta iš cemento dirbtuvių ir plytlaukių. Vario tirpyklos ir žalvario viryklos paga- mina — anos aršėniko, o šitos zinko dūmus. Visokeriopuose laipsniuose medvilnių, lininių, ir vilnonių išdarbystos organiškos dalelytės prisideda oran. Vilnas sortuojant dulkėse gali bū ) sporos antraxo bacillių. Įvairios įžeidingos verteivystės, kur ani- malinės liekanos esti čiupinėjamos, sugėba pridėti oran neleistinas ir: nelemtas išlakas (effluvia).

Darbininkai dirbantieji prie akmens ir molio ir plieno esti išstatyti ant erzinančių dulkinių dalelių, ir kaipo pasekmė gali liegti nuo plaučių ligų — pav. siderosis pas angliakasius, mūri=-: ninkus, plytdirbius, akmenskėlius ir puodžius, porcelaninių daigtų šveitėjus, peiliadirbius, pielyčių ir įnagių bei pabūklių dirbėjus. Valaknuota padėtis plaučių pasidaro, iš kurios daugelyje atvėjų išsiplėtoja plaučių tuberkuliozis. į

Bleivo darbininkai, tapikliai, šviniai ir t. t. įalsuodami bei“ nurydami švino oxidą, dažnai paliegauja švino užnuodijimu.

86

VIII.

VANDUO.

Įvertinti čystą, vartonei ir sveikatai žmogaus tinkamą vandenį "mokėta jau tolimoje senovėje. Rytuose (Ninivėje, Tyre, Jeruzolimoje) "jau 7-me ar 8-me metašimtyje pr. Kr. g. turėta vandentraukius; sako, “ Damaske veik visi namai ėsą buvę aprūpinti tekančiais šuliniais. Graikija taip-gi jau ankstybais laikais turėjo vandentraukius. “ Athėnuose iš pradžių buvo vanduo traukiamas iš Pentėliko kalnų; “ skaičius-gi vandentraukių Athėnų žydėjimo gadynėje pakilo iki 18.

Romos vandentraukiai jau karalių gadynėje tapo įsteigti, ir "besiplėtojant Romai tapo labiau ir labiau išplėsti ir padauginti; dalis “jų dar šiandien tebriogso po to, kaip Papų buvo atnaujinti. Viduramžiuose išmanymas sveikatinės vandentraukių veriy-

bės labai nusmuko; ir pastarais dešimtmečiais 19-jo metašimčio vėl

pradėjo kreipti į juos reikiamą domę, o ypatingai pripažino svar- bumą centralinio aprūpinimo vandeniu.

Nors daugelis atskirų žmonių pasitenkina mažesniu saiku, tai . daugumoje miestų vakaruose Europos esti parai skiriama nuo 20 iki 30 gorčių vandens kiekvienam gyventojui.

Iš to bent pusė, sako, esti suvartojama virimui, gėrimui, mau- dymuisi, skalbimui, ir kitiems naminiams reikalams, o likusioji pusė eina darbų ir bendruomenės reikalams, gatvių mazgojimui, viešoms maudynėms ir lavatorijoms, su tūla dalimi, kuri susieikvoja.

Srityse, kur nebūna vaterklozėtų, mažiau vandens gali užtekti, bet daugumoje miestų tiek, kiek minėta, esti daviama. Londone, pvd. duoda 28!/,, o Glasgove 50 gorčių.

Vandens versmės. — Pirmiausiai visas vanduo paeina iš sutirštintos drėgmės, krintančios žemėn lytaus, rasos, sniego ir ledų pavidale. Kada nukrinta, tūla dalis jo sugrįžta atgal, iš kur atėjo, per išgaravimą kaitinant saulei, o kita — ar tekėdama per žemės paviršį ir įsiliedama į upes bei ežerus, ar permirkdama per žemę į tolygius rankius kaip upės ar ežerai, ar vėl išsiverždama viršun per plyšius ir skylutes žemės sluogsnių kaipo šaltiniai. Požeminį vandenį ji taip-gi pamaitina, tojo lygmalė įvairiuoja su daugumu vandens, nukrintančio ant žemės paviršio.

87

Vandens ištekliai gali būti imami tiesiog iš lytaus vandens, iš vandens tekančio per žemės paviršį; iš vandens rankių, kuriuosna: varniduo įpuolą, ar iš PS SPD vandens šaltiniuose ar šuli- niuose.

Viens tiek iš kokios versmės vanduo tepareitų, nuo jo reika- laujama, kad galima būtų atsidėti jo daugumu, nuolafurmu ir svei= kumu. Kad vanduo tiktų gėrimui, jis turi būti skaidrus, vėsus, be-“ spalvis, be smarvės, ir chėmiškai tiriant jis turi pasirodyti ėsąs itin, minkštas ir liuosas nuo suteršimo pėdsakų. Jis turi būti kiek ga-. lima baktėriologiškai tyras, beje neturi jame būti pathogėniškųjų mikrobų, ir tik mažas skaičius kitokių mikro-organizmų, bene ne-“ daugiau, kaip 100 ant vieno c. c., nors sunku būtų nustatyti tikrąjį saiką ar gavinį. i

Lietaus vanduo. — Daugumoje atvėjų ant lietaus vandenio“ nėra galima atsidėti, ir svetur tiktai kaimuose, ar ten, kur šulinių“ stoka, ar kitokio vandens nėra gaunama, jį tevartoja. Išskyrus karštuose kraštuose, šiaip retai kas užsimanytų juomi aprūpinti di- 1 desnio gyventojų skaičiaus reikalavimus. .

Lietaus vanduo sugeba turėti daug Gešivacian, pagriebtų iš J oro ir nuo paviršių, ant kurių jis krinta ir nuo kurių jisai esti su- renkamas. .

Artymais jūrės įžymi dauguma druskų, ypatingai chloridai ir“ sulphatai, jame atsiranda, o miestuose — ammonija, acidai, suodys, * 4 svelmė ir purvas. į

Nors lietaus vanduo pasiektų žemę itin tyras, reikia labai su- | sirūpinti jo surinkimu. Namuose paprastuoju surinkimo paviršiu | esti stogas, o nuo šito jis teka į paliepių rynas, iš čia-gi sieninė-- | mis rynomis į kokį nors kubilą, kartais, nors ne visumet, įkastą po žeme. Retkarčiais senuose namuose tokie kubilai būna pastatyti | panamėje. Ž

Reikint lietaus vandenį rinkti ištekliui didesnės populiacijos, | ypatingai rankiai padirbti iš betono ar kitos nepermerkiamos me- į džiagos reikia turėti lyginai kaip kubilus ar rezervuarus, į kuriuos vandenį galima nuleisti rynomis. Šituose atvėjuose, kaip ir atski- | ruose nainuose, reikia pasirūpinti, kad lietaus vauduo nepasigriebtų | suteršų nuo nuvalomojo paviršio. Visas plotas reikia rūpestingai | "užlaikyti valyvu ir gerai apšergėti, ir linkėtina išlieti iš kubilų lau- kan pirmąjį rankių iškritusiojo lietaus vandenio. 4

Renkant lietaus vandenį nuo stogų, užteršimas gali atsitikti | nuo paukščių mėšlo, augmenų, ir dulkių. Tegul lietus pirma nu- |

88

plauja stogą, ir tegul pirmasai vanduo nuteka šalin. Kad jį žmo-

"nės nevartoių, daugelį priemonių prasimanyta, ir tarp kitko Roberto lietaus vandens atidalintoją.

| Su apvožimo prietaisu, veikiančiu automatiškai, pirmąją dalį

lietaus surenka ir paleidžia per namų rynas, o kada tai jau įvyko,

"tai atsidaro kelias į renkamąjį kubilą. Kaipo ištekliaus versmė lietaus vanduo nėra pilnai pasitikėti. nas ir gali jo pristigti tada, kada labiausiai reikėtų. Yra tūla rizika

užteršimo, bet šiaip jis esti itin gardus ir, minkštas būdamas, namams.

„būna naudingas. Reikia nepamiršti, kad ten, kur vartojami esti lietaus „vandens bosai, gali įsiveisti uodai, ir nuo to reikia apsisergėti. Kadangi minkštasai lietaus vanduo įveikti gali šviną, tai to „metalo reikia vengti dirbant kubilus, kuriuose vanduo esti laikomas. Paviršio vanduo tai lietaus vanduo, pasiekęs žemę, o bete- kąs į upę ar kitą kokį rankių tokio vandens. Norint jį pavartoti

ištekliaus versme, reikia priemonių jo pagavimui, ir kadangi jis.

"sugeba prisiimti taršą iš žemės, per kurią iškritęs teka, tai jis reikia „apvalyti pirma, negu bus pavartotas. Daugelyje nemažų sričių pa-

„viršinis vanduo, surinktas iš augštų, atvapų, pelkinių plotų, esti

"vartojamas, ir čion reikia ypatingų priemonių jį surenkant ir ap- valant; bet apie tai vėliau. Šaltiniai ir šuliniai. — Vanduo, kuris persisunkia, keliauja

gilyn į žemę, iki jo kelionę sustabdo sluogsnis žemės kevalo ne-

„bepurus, taip vad. asložemis arba nepersisunkiamasai sluogsnis. Kas su vandeniu toliau vyksta, pridera labiausiai nuo prigim- „ties ir sąlygų šitojo sluogsnio. Jeigu jis bus sueižėjęs ir supleišė-

jęs, vanduo. šiek-tiek perbėgs per atvaras, iki taps užtiktas gilesnis.

„nepersisunkiamas sluogsnis ar atsitikus kreidai, pvd., subėgs į tuš- tumas paties sluogsnio, arba jis gali gulėti ant viršaus asložemio, "tapdamas dalimi požeminio vandens; arba jeigu nepersisunkiamasis "sluogsnis kyšo oran arba išlindęs esti žemės viršun, jis gali vėl tekėti šaltinio pavidale. Šaltiniai esti žinomi kaipo paviršutiniai arba gilįs šaltiniai „Sulig giluma, iš kurios vanduo pareina, ir toluma, kokią jis keliavo. „Visatinai kalbant, paviršutinių šaltinių vanduo gali prisiteršęs būti betekėdamas per dyražemį, ir todėl netikti ar net pavojingu būti "Žmogaus vartonei.

Giliųjų šaltinių vanduo esti atvangesnis, nes persikošia bete- kėdamas per drunažemį. Jis pasirodo ant žemės viršaus todėl, kad "Slėgimas jį verčia pro plyšius.

Vanduo trykštantis iš šaltinių, žinoma, nereikalauja būtinai tekėti. viršun žemės; gan dažnai šaltiniai esti ant dugno upių, ežerų ir jūrių. Šuliniai. — Šalia grįžimo viršun naturaliu būdu šaltiniuose, įsisiurbusį žemėn vandenį gali viršun iškelti žmogaus "pastangos. šuliniuose. Paprasčiausios šulinių rūšys tai /ėkš/i paviršutiniai, Abisy- niškieji, gilys, artėziškieji šuliniai. Jie visi padirbami esti pradu-

E sa "a

sias mus 5 Su ===

Šuliniai: A, lėkštas arba paviršvtinis šulinys; B. gilųs 525

riant dirvienos sluogsnius ar uolynus, kurie sudaro žemės lupeną, į ir įsitekinant persisunkusįjį vandenį. k

Seklųs paviršutiniai šuliniai. — Sekliuose paviršutiniuose šuliniuose vanduo ateina iš požeminio vandens, kuris guli ant pir-

DARŽAS VA JODNELIJ

IŠEINAMOJI (ž

vieTA || SĄŠLAVINAS | id

EEA ŠULINIO VŽDANGA

4 * H

' PRIŠNEIŽTA ŽEMĖ! „NUO UŽKABARIO IR: Y MESLYNO v

PAvIRŠIO RR PRITERŠIMAI

——

LL“ >

Visokieriopi priteršimai aplink lėkštą šulinį.

mojo nepersisunkiamojo sluogsnio. Sekliu čia vadiname šulinį ne: dėl to, kad jis nelabai gilus būtų, bet tik kad pažymėjus, jog dug-

TD

"nas jo guli ant šitojo asložemio. Geriau jis būtų vadinti paviršu- " tiniu šuliniu, nėsa pats vardas pažymi, kad vanduo, jame pasemia- "mas, esti požeminis vanduo. | Tas paviršutinis vanduo gali "būti suterštas nešvarumais, ku- "riuos jis prisirinko betekėdamas "per dyražemį. Jeigu toks šulinys nebus rūpestingai pastatytas ir apsaugotas, tai vanduo jo gali „būti labai pribjaurotas, nėsa šuli- nys siurbia vandenį radiumi lygiu „ keturiems kartams jo gilumo ir virsta suvalkais visų paviršio nuo- „plavų ir nuotraukų ir mėšlo krūvų, prakiurusių rynų, ir srutų duobių. ŽŽ Miestuose seklius šulinius re- Šulinys tinkamai pastatytas. tai vartoja gyventojai, o kaimuose visas vandens išteklius gali iš jų pareiti, ir netik grintelės, bet ir dvarai „Ima sau vandenį iš tokių šulinių. Tokiuose atvėjuose, šuliny 5 pri- valo būti tolokai nuo namų. Be to, jis turi būti kiek galima toliau, 0 jeigu žemė nuošliuodni, kiek galima augščiau už išeiginę vietą, srutyną, mėšlų krūvą, ir kitas galimas versmes užteršimo. Patikrinimui, ar vanduo, tekantis šulinin iš tolesnės apygardos, bus šiek tiek persikošęs, reikia, kad tik pro dugną jis šulinin tepatektų. Šulinio sienos reikia nutiesti bent iki vandens lygmalei ir statyti iš plytų sujungtų cementu, o S paremtų iš šonų storu sluogsniu minkyto molio. “7 NEVANDEMNA Kad neleidus subėgti šulinin paviršio nuo- JalUlkbėss> | plavoms, sieną reikia išvesti augščiau žemės o, JU paviršio ir aplenkti cementu, nuolaidžiai einančiu paeiti! ukr žemyn ir šalin nuo šulinio duburio. Visumet Ka says šulinys turi būti uždengtas, o vandenį reikia Vaias ai Gobio kkisųs samstyti ne su viedru ant svirties pakabintu, niškis Šulinys, žvyro ar bet su pagalba pumpos. Be galimybės suter- smilties žemėms. šimo vandens, sekliuose šuliniuose gali, karšt- mečiui užėjus, vanduo visai išdžiūti ar nusekti. Abisyniškieji šuliniai tai tiesiog seklįs šuliniai, išgręžti Že- mėje geležiniais NortoNo kiaurais grąžtais, vartojant pirmiau nu-

91

mu G LAS ao Ježis ik S sai ai S E niai, ag A ia a A r Ša Ač > 6 k 4 di 7 - - 4

smailintą grąžtą, o po tam įnarinant sudėtines dalis, iki prieina“ prie gero vandens ištekliaus. Šitokią šulinių rūšį vartoja labiausiai Ė puriame, žvirgždėtame dyražemyje ir vandenį paprastai prisieina pumpuoti. i Gilys šuliniai. — Žodis „gilus“ čia neatsineša prie tikrojo * šulinių gilumo; jis tiktai ženklina tą buitį, kad šulinio dugnas guli“ žemiau dirvienos asložemio. . Gilųjį šulinį reikia daryti taip pat rūpestingai kaip ir seklųjį "šulinį, nors čion bene mažiau bus užteršimo rizikos. Siena reikia“ statyti iki pačiai lygmalei nepersisunkiamojo sluogsnio, o toji dalis, kuri randasi nepermirkstamame sluogsnyje, reikia statyti kaip ir“ sekliuose šuliniuose. i Vanduo tokio šulinio esti paprastai atitekėjęs iš tūlo tolumo, : "todel gerokai bus persikošęs, ir esti čystas bei arvangus. Visatinai | imant, jis esti skaistus ir šviežias, nors kartais kietas būna, ka- | dangi jis bus perėmęs tūlą mineralinę medžiagą, pav. kalkių ar | magnezijos, kurią jis užtiko savo kelionėje per įvairius žemės | sluogsnius. 2 Artėziškieji šuliniai (vardas kilęs nuo Prancūzijos srities Artois, kur sako pirmiausiai jie buvę išrasti) esti ar naiūraliai ar * dirbtini, priemoningi. Jie būna padėtyse, kur permirkstantis (van- | deningas) sluogsnis guli tarp dviejų nepersisunkiamų sluogsnių, pasvirusių žemyn nuo paviršio įdubiman. Vanduo įeina ten, kur nepermirkstamieji sluogsniai kyšo ar išlenda laukan, ir teka žemyn į minėtąją įdaubą. Žemiausioje įdaubos vietoje jis esti žymiai su-- slėgtas, ir kada pasidaro atvara, naturalė ar priemoninga, nuo pa- viršio iki šitai vietai, tai vanduo gali trykšti iki žemės lygmalei. | Jeigu įdaubą kitur pragręžtum, gal-būt prisieitų vanduo pumpuoti. Kaslink šulinių ir šaltinių visatinai, galima pasakyti, kad vi- sumet giliosios rūšys sugebės patiekti atvangesnį vandenį, nors jis bus šiek tiek kietas. Privačiuose namuose reikia pavartoti atsar- gumas konstrukcijoje, viens tiek ar gilių ar seklių Versmių atvėjyje. Esti didoki miestai, pav. Lancaster Anglijoje, kurie vandenį | traukia iš šaltinių. Šitame atvėjyje renkamoji area užima 2300 hek- tarų antkainių, nusileidžiančių nuo tūlų kalnynų. Šaltinius tekančius | šonuose anų uolynų uždengia, o vandenį tekantį iš jų suveda eilėn | rynų, maitinančių rezervuarus, vieną, iš kurio vanduo imamas, ir du, kur jis ištekliui prilaikomas. Kad apsaugojus sritį, iš kurios vanduo rankiojasi, ją labai rūpestingai sergstii Kasdien gauna kiekvienas gyventojas 533 gorčius.

92

4 St. Helens, su 100.000 gyventojų, galima paimti kaipo pa- "vyzdį, kur didelis miestas naudojasi šuliniais. Čion vandenį pum- puoja iš gilių šulinių raudoname pieskakmenyje. Esti šešios pum- pavimo stotys, kurios kasdien pristato beveik 6 milijonus gorčių "vandens. Iš įvairių šulinių vanduo subėga į centralinį rezervuarą, " iš kurio jis esti išdalinamas. Tieji šuliniai duoda užtektiną išteklių, beje po 56 gorčius vandens kiekvienam gyventojui visokeriopiems reikalams. LS

Vanduo iš artėziškųjų šulinių paprastai esti skaistus ir gau- „singas, ir sritys, kartais pažymaus didumo, Anglijoje ir kitose ša- "lyse, gauna savo vandens išteklių iš tokių šulinių. Crewės miestas „ Anglijoje gali būti pavyzdžiu.

1 Upės ir sriautai. Didelė dauguma lietaus vandens, tekančio per žemės paviršį, randa sau kelią į upes ir sriautus. Juk su pa- galba šaltinių, lietaus vanduo upelius pagamina ir tad jie maždaug esti natūraliais nusausintojais apirubės. Vanduo juosna nutekantis esti labai dažnai priskretintas, nėsa nubėgdamas jisai prisiima purva ir organiškąją medžiagą nuo paviršio, per kurį teka. Be to, sutros iš namų, stovinčių arti upių ir sriautų, gali nutekėti juosna "ir padidinti jų sunešvarinimą.

Betekėdamas tolyn, šniokšdamas per akmenius ir susimieš- "damas su oru, vanduo gauna progą apsivalyti; tačiau iki toks „natūralis apsišvarinimas gali įvykti, reikia toloką plotą perbėgti, ir reikia, kad betekant nesirastų naujų progų susiteršimo.

Tad-gi upių 'ir sriautų vanduo neesti iš tikrųjų atvangiu, jei bent jį imtum artymais versmių arba augščiau gyvenamųjų vietų ir " įmežių laukų, arba jis reikia perkošti ar kitaip apvalyti pirma negu pavartotum. Jeigu namui priseina vandenį imti tiesiog iš upės, tai „linkėtina imti ne pas krantą, bet toli nuo jo, arčiau upės vidurio, ir vandenį perkošti pirma negu pavartojamas bus.

k. Daugelis sričių ima upės vandenį versmėse ar netoli jų, pirma negu bus proga jam susibjaurinti. Tokiais aivėjais vanduo upės "ir jos upelių ar sriautų svetur renkamas esti į rezervuarus. Vienok "rūpinamasi kiek galima gauti kontrolę žemės, iš kurios upė ir „Sriautai ima savo vandenį. Tatai esti vadinama sąrankos area. „ Didumas sąrankos areos priklauso nuo to, kiek esti aprūpinama gyventojų ir kiek lietaus iškrinta. Rezervuaras, skirtas surinkimui vandens, prirengiamas statant „dambę lankoje, per kurią upė teka, ir apsupant vandenį iš visų pusių pylimu arba apkasu. Šiaip ar taip, rezervuarą reikia stipriai

95

Ani

pastatyti ir visos dambės ar pylimai privalo turėti tokį stiprumą, kad atstovėtų didoką spūstį. Prakiurimas ar nuplovimas dambių

ir pylimų esti pavojingas ir dugną arba aslą lankos reikia rūpes- tingai ištirti dėl gėologiškų trūkumų — ydų, kurios leistų vande- niui nubėgti. |

Retai teatsitinka, kad visas vanduo, atnešamas sriautų, re- zervuare susitaupytų. Potvynių laikuose, pvd., kada vanduo mul- vinas, paprastai nukreipia jį į šalį, ir reikia priemonių tai liefai.. Taip-gi reikia priemonių rezervuarui ištuštinti, atskirų nuo rynų, kurios nubėgdina vandenį išdalinimui. Tokis apsižiūrėjimas leidžia: išvalyti rezervuarą laikas nuo laiko ir prašalinti augalus bei kitas. medžiagas nusisėdusias savaimi besivalant vandeniui.

Didumas rezervuaro priguli labiausiai nuo daugumo gy- ventojų, kurius prisieina vandeniu aprūpinti, nuo daugumo vandens: reikiamo kiekvienam žmogui per dieną, ir nuo skaitliaus dienų, kiek sampilas turi skelsti (paprastai nemažiau 150). i

Ežerai, kaip ir upės, pasidaro iš paviršių vandens ir šaltinių, ir ažuot užtvenkę upę ir pastatę rezervuarą daugelis didelių miestų, kaip Glasgow, Liverpool, ir t. t. mielai pavartoja ežerą ar ežerus. | Kad apsaugojus vandenį nuo suskretimo, pasirūpinama paimti“ kontrolę žemės, iš kurios ežero prietakos ateina. Ežerų vanduo, kaip dauguma kitų susirinkusių vandenų, paprastai esti valomas prieš išdalinimą, nors jis yra linkęs pats apsivalyti per nusisėdimą * skretenų ir per praorinimą (aeraciją). 2

Nevalumai vandenyje. Vyriausieji nešvarumai, užtinkami | vandenyje, būna: mineralinė medžiaga, organiškoji medžiaga ir“ perai. 4 Vandens kietumas. Kalkės ir magnėzija tai svarbiausieji mineralai užtinkami vandenyje, ir nuo daugumo jų ten ėsančio“ priguli vandens kietumas. Kietumo pavijys esti nusprendžiamas su paprastu prausilo tirpalu ir išreiškiamas /aipsniais, kurių kiekvienas prilygsta vienam gramui kalciumo karbonato ant vieno gorčiaus. Vandenyje vidutiniš:o kietumo randasi 8 iki 10 granų mineralo: ant gorčiaus, beje 8 iki 10 laipsnių kietumo. Vanduo turintis 20 granų ant gorčiaus esti jau labai kietas. Minkštieji vandens retai teturi daugiau 3 ar 4 granų ant gorčiaus. i

Kietumą skaido į /aikiną ar pafenkaniį-permanentį sulig veikme jo vandenį virinant. Ar kietumas bus laikinas ar perma-: nentis, priguli nuo prigimties druskų vandenyje. Iš druskų bene karbonatai bus paprasčiausieji, ir vanduo juos turintysis paprąstai

94

"skaitosi laikino kietumo; mat, karbonatams tirpale besilaikant kaipo

>1

" bikarbonatai, virinant vandenį karboninio acido duja išgaruoja ir „ karbonatai išsiskiria iš tirpalo, o vanduo tokiu būdu suminkštėja.

Plutelė užsidedanti viduje katilo susideda iš karbonatų nusi- sėdusių po to, kaip karboniškojo acido duja įšvaikyta tapo viri- nimu. Įdėjęs kalkių vandenin, gausi effektą panėšų kaip virindamas

„ vandenį, nėsa kalkės susijungdamos su karbono dioxidu, kurį " palaidai laiko bikarbonatai, atpalaiduoja karbonatus, kurie iš eilės nusisėda.

Kietumas permanenčiai kietame vandenyje priguli nuo būties

druskų, kalkių ir magnezijos kitokių negu karbonatai. DPermanentį "kietumą padaro taip-gi geležis ir alūnas.

Vardens, turintieji vienatinai laikiną ar seaioenii kietumą,

"retai teužtinkami. Paprastai laikinasai ir permanentis kietumas

vienu laiku atsitinka ir pagamina tai, ką vadiname vandens istisu

kiefumu. | vandens kietumą turime kreipti domės todėl, kad

kietas vanduo daro nuoskaudos namams, beje eikvoti reikia prau-

silas, o katilai ir rynos prisiteršia ar apželia pluta.

Minkštieji vandens esti minkšti todėl, kad juose esti nedaug

„mineralinės medžiagos. Kuomi vanduo panėšesnis lietaus vande- p S 2 "i + = + = = . Lelija kė

niui, tuomi jis yra minkštesnis. Augštažemių paviršiniai vandens. „būna labai minkšti, bet-gi taip tieji, kaip ir požeminiai vandens.

prideria nuo dirvienos ir sluogsnių, per kurius teka. Sunkenybė su minkštu vandeniu atsitinka sampiluose ir išdali-

"nime dėliai to, kad jis turi galią šviną tirpdančią ir paveikia šviną.

Šviną tirpdančią galią pažymiai turi durpėtieji vandens iš

"pelkėtų versmių ir tatai priguli nuo to, kad tokie vandeniai esti „ rūgšiųs dėliai būties juose acidų, vadinamų durpėtais acidais (k. a. „ huminis, ulminis, krėninis, ir apokrėninis acidas), kurie pasidaro. „ baktėrijoms „paveikiant durpes. Be tos galios šviną tirpdyti tūli „ Vandeniai turi dar galybę išgriaužti šviną, - ir todėl esti šviza- "griaužūs. Vandens effektas visumet labiausiai pasižymi, kada

smarkios liūtys ima siausti po ilgokai sausrai, ir tad paplukęs

„ Vanduo neša su savimi acidus, susirinkusius durpėse.

Organiškoji medžiaga labiau prisibijoma kaipo užtarša negu mineralai. Ji esti ar animalės ar vegetalės kilties, ir ją vanduo

pasigriebia nuo paviršių, ant kurių krinta, ar prisideda prie van- " dens, tekančio ar nutekėjusio į vietas, kurios esti jo rankiumi.

Tikšdamas ant stogo, vanduo pasiima vegetalę medžiagą ar

„Paukščių išmatas; krisdamas ant žemės, pasigriebia mėšlo ar

95.

matomis, o kur toki maurai esti, ten paprastai randasi mikrobų

„skaičių; tačiau dauguma jų prisideda vandeniui posiekus dirvieną..

kitų rūšių užtaršas. Tekėdamas per žemės paviršį, jis taip-gi gali: susibiauroti, o tekėdamas vagoje ar viršuje ar apačioje dirvožemio kaipo sriautas ar upė, arba susirinkęs į šulinius, ežerus, rezervuarus ir kas tam lygu, jis gali paimti į save suteršas iš mėšlynų, sru-: tynų, ar iš nuotraukų pamazgų ar išmatų taip blogai pastatytų, kad | jų įtalpa išsiveržia laukan. j

Būtis organiškosios medžiagos, kaip chėmiškoji analyzis pa-. rodo, visumet primena suteršimą su skretenomis, puvėsiais ir iš-

perai. Perai. — Gamtoje, praktiškai imant, vandens be mikrobų“ perų mes nežinome. Lietus krisdamas iš oro pasiima tūlą jų.

Paprastoji govėda esamųjų vandenyje organizmų visai nieko ne- kenkia, ir ten randasi keletas rūšių, kurias retai kitur kaip vande- nyje teužtiktum, ir kitos rūšys, kurias paprastai rasium ore. |

Pilningas mikro-organizmų skaičius vendenyje randamas įvai-: riuoja pažymiai, ir nors kartais esti nustatomas stovinys baktėrijų talpai, iš tikros teisybės nėra galima sakyti vandenį ėsant čysią vienatinai suskaičius jame baktėrijas. Reikalinga sužinoti rūšis ėsamųjų ten baktėrijų ir, kiek galima, jų versmė ir kiltis, ir kadangi baktėriologiškasai išbandymas suteikia tokią informaciją, tai jį ir vadiname delikatniausiu čystumo išmėginimu. Svarbiausieji patho- gėniški organizmai, vandenyje randami, tai mikrobai enterities, choleros, dysentėrijos, ir bene diarrhoeos; tačiau, kadangi vandenyje randasi daug baktėrijų, tai dar negalima pasakyti, kad pathogė- | niškieji mikrobai ten atsiranda. 2

Lietuvoje reikia labiausiai saugoties mikrobo V ačinūmo B. fy- 4 phosus; vienok kadangi jisai labai sunkiai izoliuojamas, tai pa- prastai manoma jį vandenyje ėsant, kada randame kitus grobų ar: sutrynų mikrobus, labiausiai B. co/. Būtis šito organizmo taip mažame tūryje kaip 1 ar 2 c. c. paprastai esti skaitoma mostu, : kad ten esti srutynų užkrėsta. Taip-gi s/rep/fokokkai ir B. enferi- fidis sporogenes laikomi esti prirodymu tokio užteršimo.

Ligos užkrečiamos vandeniu. — Svarbiausios ligos, už- sikrečiamos vartojant vandenį, paeina nuo mineralinės ir organinės medžiagos ir mikrobų augščiau minėtų. i

Šnekant apie mineralinę medžiagą, užsinuodijimas švinu“ bene bus svarbiausias, nors reikėtų prisiminti, kad vandenis sU“ priemaišomis, verčiančiomis jį kietu, neeina plotan daugokai žmonių.

96

grobų liegšana, labiausiai diarrhoea, kartais nuo jų pašoksta, o "geležis vandenyje daugelyje atvėjų sužadina galvos sopėjimą taip-gi.

Akmenukų (calculi) susimetimas gali prigulėti nuo būties mi- neralų vandenyje, ir manoma, kad gurk/a/igė ir krėtinizmas paeina „bent dalinai nuo chėmiškų nešvarumų.

Minkšti vandens, sako, pagamina rhachitį, nors tūli tatai neigia.

" Kamša, netinkamas valgis, nebūtis šviežio oro ir saulinės šviesos esti be galo svarbesni veiksniai. Užsinuodijimas švinu. — Dėliai užsinuodijimo švinu reikia "pasakyti, kad lieknų paviršutiniai vandens linkę yra paveikti metalą. “Švinas patenka vandenin labiausiai iš švino vamzdžių ir švinu išklotų rezervuarų, nors švinu kloti ar nituoti indai, katilai ir virimo "priemonės gali taip-gi primesti tūlą daugį. Srityse, kur durpėti vandens, sugebanti paveikti šviną, esti patiekiami, įtekinamasai "vanduo turi dažnai savyje švino: Vanduo pirmiausiai įtekinamas "rytmetyje, pastovėjęs rynose visą naktį, paprastai turi daug švino, "ir to dėliai visumet linkėtina, kad pirmasai nutekinimas nubėgtų šalin . nevartotas.

Kadangi minkštas rūgštėlus vanduo labiausiai paveikia šviną, tai norint tatai įspėti, reikia ar sukietinti vanduo pridedant kalkių "ar neutralizuoti rūgštį pridedant sodos ar kitų alkalių. Neretai ir alkalinizacija ir sukietinimas įvykinami esti pridedant miešalą kalkių | ir sodos.

Kalkės labiausiai paveikia švino tirpimą, o graužančioji galia . vandens pasilieka nesumažinta, net bene padidėja. Tačiau ji neesti "taip svarbi kaip tirpdomoji veikmė, ir labiau pažymima ant čysto, " šviesaus paviršio švino. Srityse, kur vandenį žinome turint švinui tirpdomąją galią, " švinines rynas reikia vartoti kiek galint mažiau. Švinu išklotų re- „ Zervuarų dabar paprastai nebeužtinkame. Vartojant organiškai suferšią vandenį, apninka diarrhoes ir „kiti paliegiai įsimeta į grobų kanalą. Visų pavojingiausias vanduo . tai ans, kuris suterštas m2ikro-organizmais, sugebančiais rasti sau "kelią vandenin ir palaikyti savo gaivumą jame ilgiau ar trumpiau. | Paprasčiausiais mikrobais šituose atvėjuose būna mikrobai „ cholėros, žarnų šiltinių, ir dysentėrijos. Gana jau ėsame šnekėję "apie tų ligų pašokimą iš vandens, ir todėl užtenka čion tatai vos "prisiminus. Tūli kirminai ir jų kiaušiniai arba lervos sugeba gyventi itin "ilgai vandenyje, ir užkrėsti žmogų, aną geriantį. Bi/harzia hae- 7 97

1 1 - M das r p. 4 L L AL k

matobia (Schistostomum haematobium), taip dažna Aigypte ir D, Afrikoje, Oxyuris vermicularis ar siūlakirmės, ir bene Ascaris /um= bricoides arba apskritieji kirminai, taip dažnai užtinkami Lietuvoje, galima paminėti kaip pavyzdžius.

Kaip elgiamasi su vandeniu. — Vandenį prisieina taisyti, kada jis esti ar per minkštas ar per kietas ar būna baktėriologiškai nešvarus.

Kaip ir kodėl kietu būna vanduo, jau mes aprašę ėsame.

Suminkštinamas vanduo esti tiktai, kada jis būna labai kietas ir kada per tatai jis tramdo namų ir išdarbystos vyksnius. Ka- dangi net vidutiniškai kietas vanduo nėra per daug peiktinas, tai čion retai tėra reikalingas įsikišimas. .

Paprastai esti pridedama gesytų kalkių (calcii hydratum) ir pavartojamas C/arko procesas arba jo pamainą Porter — Clarko mėthodu.

Sulig C/arko mefhodu kalkių įdeda ir smagiai jas sumaišo su vandeniu. Kiek deda, tai priguli nuo laipsnio kietumo, vis-gk šiaip ar taip dedama esti tiktai tiek, kiek reikia susiurbimui anglia- rūgštinės dujos; kitaip — kietumas padidės, o ne pasimažins. Gerai sumiešus ir drumzlams pasidarius, nuosėdoms leidžia nugulti.

Porter — Clarko methode, ažuot leidus nuosėdoms žemyn nugulti, vandenį sunkia per sulankstytą drobulę ar drobę, ir kalkės nusikošia. Tokiu būdu daug laiko esti sutaupoma, nors toks pro- cesas esti brangesnis už aną kitą.

Šitie methodai palyti tiktai laikinąjį kietumą, o norint suma-: žinti permanentį kietumą, reikia pavartoti sodą. 4

Suminkštinimui esti vartojami prietaisai, miešiantieji kalkės ir sodą su vandeniu, bet juos vartoja paprastai tik išdarbystose, ir čion nėra reikalo apie juos rašyti.

Su baktėrijų suteršomis galima apsieiti keleriopu būdu. Virž nimas žinoma būtų geriausias ir tikriausias 54, bet netinka dide- liam mastui.

Seniausiasai meihodas yra šiandien paprastai vartojamas, tai košimas (filtracija). 4

Paprastoji koštuvo rūšis — tai sluogsnis aštrios smilties bent dvi pėdi storas, užpiltas ant lysvės žvirgždų ir akmenių, vis di= desnių, iki pasiekia koštuvo dugną, kur įstatytos nuleidimui ryno

Vanduo iš rezervuaro esti užleidžiamas ant smėlio lysvės į Ž ar 5 pėdas gilumo ir duoda jam pa/engvė/e sunktiesi per ją. Sun kimosi rata esti didelės svarbos ir reikia ji rūpestingai reguliuoti

"Paprastai ji imama nuo 5 iki 5 gorčių į valandą ant ketvirtainės "pėdos košiamojo paviršio. Savo tekėjime, jeigu jis nėra per sku- bus, vanduo apsivalo nuo didesnės dalies mikrobų, bent nuo tų, "kuriuos žinome ėsant pathogėniškais.

ar daug vi/alis procesas, priklausantis nuo ko nors, bene augmenių "pasidarančių ant paviršio ir pačiame koštuve. Tatai esti prirodoma taja aplinkybe, kad pieskos neįsigija savo veiklumo maximumo be "pavartojimo jų per dvi ar Iris dienas. Toliau, pieskų koštuvus ne- "reikia nuolatos vartoti, nėsa pasirodo, kad valantiemsiems veiks- "niams reikia duoti poilsis laikas nuo laiko. Ir kadangi akytės (poros) viršutinės pieskų dalies sugeba užsikimšti, tuos sluogsnius "reikia nugramdyti, nužarstyti, ir nuskalauti protarpiais. Kaipo įžanga į košimą vandens sampilas ypatinguose rezer- „ vuaruose bent keturioms savaitėms esti labai patartinas, ir tinka "ypatingai vartojant upės vandenį. Kartais čion sunkenybių atsi- "randa dėliai augimo dumblių (algae), galinčių perkeisti spalvą ir "skonį vandens. Tačiau, be to viso, gaunami esti stebėtini rezul- tatai ir netiktai dingsta bacilliai šiltinių, bet susimažina mikrobai . visatinai. 2 Prieš įleidžiant sampilan, vanduo gali tekėti per mažus rezer- vuarus, pasilikdamas juose po vieną parą, kad bent rupesnėsės "nuosėdos galėtų nuslūgti. Sampilo rezervuare, žinoma, didelė dalis nusisėdimo įvyksta. . Apsivalymas vandens, kokį matome vykstant sąmpilo rezer- vuare, įvyksta taip-gi ežeruose ir kituose prigimtuose vandenynuose. Ir-gi upėse esti palinkimas apsivalymop. Tais atvėjais apsivaly- mas pareina nuo vandens praorinimo (aeracijos) ir nuo stovėjimo saulės šviesoje ir nuo kariavimo baktėrijų su kitos kitomis. Be „ baktėrijų tur-būt augmenys ima savo dalį apvalyme. Anot Hous- „tono, bacillus typhosus paprastai dingsta visiškai į vieną mėnesį, nors laikas čion šiek-tiek priguli nuo temperatūros: juomi šaltesnė pagada, tuomi palengvėlesnė kaita prapuolimo arba dingimo. Sam- 4 pile taip-gi dingsta organiškieji nešvarumai ar bent susimažina daugume, kaipo rezultatas labiausiai oxydacijos. 4 Kartais ažuot vienų pieskų košimo guoliuose, vartojama pies- kos maišytos su kitais dalykais, pvd., ge/ežies karbidas, akyta geležis, arba polari/as. Kartais pieskos ir kitos medžiagos esti " suguldomos pakaitiniais sluogsniais, ir tokiu būdu gaunami esti geri rezultatai, labiausiai su rusvais durpių dažytais vandenimis, 7* |

99

i i P k Lia SL 77 A LVL Vv, 7170 šių L lašia 4 VST a L a kai kiai kai Is iki k ias o ia aid In ak aaa D ŽIA

Šits apvalymas esti dalinai mechaniškas, bet podraug ir maž

"e.

"tuose vandeniuose, kurią tai įtaką galima dideliai padauginti mai-

kurie netik apsivalo, bet dar praktiškai imant pasidaro be= spalviais. | į Dauguma koštuvų turi šiek-tiek įtakos į švino tirpimą durpė-

šant klintą ar kreidą su pieskomis. -

Vienas priekaištų smilčių koštuvams tai tas, kad jie palengvįs.. Kad tokį priekaištą išvengus, mechaniškieji koštuvai tapo įvesdinti“ kurie, be to, užima mažiau vietos. Daugumoje jų nors filtruojan= čioji medžiaga vis dar pieskos, be košimosi, vandenį paveikia chė-

——————<7+—-

—---—-- 2 —--—-—-- Vanduo

OKUSIKIS (ATI ytū> Kunai molia Košimo rezervuaras.

mikalai k. a. aluminiumo sulphatas, alūnas, geležis, ar imiešalai jų.“ Chėmikalai pagamina į drebučius panėšintį precipitatą, kuris įpai- nioja baktėrijas ir nelemtąją organinę medžiagą, ir galiaus pats“ įkliūva akytėse filtruojančiosios medžiagos, kada vanduo per ją“ varomas esti. į

Šituose koštuvuose apvalymas smėlio, kuris labai greitai su- | kimba, įvyksta pervarant vandenį per jį atbuloje linkmėje ir drumz- džiant jį su pagalba besisukančių žastų arba pūtimu suslėgto oro. Gerai žinomu pavyzdžiu šitokio prietaiso esti Be//io mechaniška-: sai košfuvas. 1

Koštuvas Candy gan plačiai esti vartojamas, ir skiriasi nuo: kitų tuomi, kad jokių chėmikalų nededa filiruojaman vandenin. Ap-: valymas įvyksta prisotinant vandenį oru po spūdu ir paskui per-: varant jį per ypatingai prirengtą košiančiąją madžiagą. 2

Mechaniškuosius koštuvus labai plačiai vartoja Amerikoje sri- tyse su gan didele populiacija, siekiančia kartais 400.000. DPrityri- mas parodė, kad nors juos pigiau galima įtaisyti negu pieskinius koštuvus, jų užlaikymas kainuoja daugiau. 4

100

| Chėmiškasai valymas. — Chėmikalai patys sugeba apva- lyti vandenį, ir vienur juos vartoja nuolatos, o kitur iš bėdos. Tūli jų vandenin įdėti, veikia maž-daug n echaniškai, nunešdami dugrian "baktėrijas ir kietmenas ir tokiu būdu nuskaistindami vandenį. Kaipo "pavyzdžius tokių medžiagų galima paminėti s/Zną, kalkes ir gele- 'žies sulphatrą.

Manoma, kad bent dalinai taip pat veikiąs po/fassiumo per- manganatas, kuris oxiduoja organiškąją medžiagą ir esti ger- "micidu. | Vario sulphatas (krišpolas) sutenėdina ir suklekina, ir skai- tosi labai naudingų nusmelkdamas alges ir augmenis, kurie daro keblumą sampilo rezervuaruose tuomi, kad vanduo ima atsiduoti "ar neskanus darosi. Prikiša tam germicidui, kad reikia vartoti ne- „maža jo daugį ir kad todėl galįs būti pavojus vandens vartotojams. Šiaip ar taip, žmonės būna atkari chėmikalų dėjimui į vandenį, "ypačiai jeigu skystimo išveizda ar skonis susigadina. .

Įdėjimui Aypochlorifų, apie kuriuos kalbėjome rašydami apie grobų šiltines, paprastai prieštaraujama dėliai šitos priežasties. Tuomi "nemažiau hypochloritų procesas turi ateityje galimybių, ypačiai kad jis esti pigus methodas apvalymui vandens, užmušant perus.

Pavartoja hypochloritus ar kalkių (ba/finimo milteliai) ar so- dos. Kalkių hypochloritai yra pigesni, ir Londono vandenims juos "su pasisekimu vartojo tūlą laiką. Daugis vartojamo chlorino įvai- "riuoja, tačiau dėl vidutiniško paprasto vandens galima imti 0,5 —1 dalei ant miliono. Tūlose vietose, kur. šitasai methodas buvo var- "totas, užtinkame ypatingus prietaisus prašalinimui chlorino po kon- taktui. Košimas per anglis buvo siūlomas tai lietai taip-gi ir gerai

pavyko ten, kur bandytas buvo. . Elektriškai padirbtas ozonas buvo siūlomas kaipo vandens " sterilizuotojas, ir jį vartoja tūluose Europos miestuose. Nors rezul- „tatų susilaukta neblogų, vienok tasai methodas brangiai atseina.

Ultra-violetiniai spinduliai, kurie apvalo vandenį užmušdami jame mikrobus, vartojami esti Marseillėse ir kitose vietose. Spin- dulius gauna perleidžiant elektros srovę per gyvsidabrio garus, uždarytus putnago lempose. Lempas įstato į vandenį, kuriam dau- giau nieko nedaro kaip tik rupiai filtruoja.

Naminis vandens apvalymas. — Kur sanitarinė valdžia „neprižiūri vandenių, ten nėra atvangu jisai vartoti be tam „tikro apvalymo, ir tai lietai prasimanyta prietaisų ir methodų pa- „vartojamų ten, kur valymas nėra vykinamas ant plačiosios skalės.

-

101

Virimas geriamojo vandens bene geriausias visų apsisergė- jimų, ir kur esti nužiūrimas vandens versmių netinkamumas, ten jis reikia virinti bent dešimt minučių. Vandeniui atvėsus, dėliai jo praorinimo ir kad prašalinus stilbumą, reikia jis gerai suskalan- duoti arba pilti iš vieno sūdyno kitan, jeigu galima, per sietelį.

Jeigu vanduo virinti nėra paranku, tai pasigaunama kitų me- ihodų. Galima panaudoti tūlus chėmikalus, pvd., potassiumo per manganatas, vienok nedaugelis žmonių tenori rizikuoti dėda ni tokias medžiagas į geriamąjį vandenį. |

Košimas jeigu tinkamai atliekamas ir jeigu koštuvas esti pri žiūrimas bei valyvai laikomas, bene bus methodu mažiausiai pa: priešinamu. Geriau bus vengus anglies koštuvų dėlto, kad jie veikiai labai prisimurziną, ir jeigu nebus dažnai verdančiu vandeniu ap- valomi, tai sugeba tapti užsikrėtimo versme.

Geriausieji koštuvai esti padirbami iš miešalo porčelanos ir molio, ir nužiedžiami į žvakes. Tas žvakes įdeda į metalinius cylinderius, kuriuose jas galima sujungti su vandens vole.

Kadangi reikia spūdo pervarymui vandens per tokį koštuvą, tai pavartojimas tų koštuvų nedidutis teesti. Akytės koštuvo mėe , džiagoje bėgant laikui užsikemša, ir daug reikia atydumo palaikant juos tyrais ir čystais nuolatiniu mazgojimu, šveitimu, ir virinimųu. Geriausieji šitos rūšies košiuvai tai Pas/eur- Chamberlando ir Berkefeldo. 4

Vandens apvalymas armijoje. — Vandens apvalymas ka- reiviams lauke tai dalykas nemenko svarbumo, ir šalia Rošimo pg gurguoles košimo žvakių, esti patariamas virinimas.

Dėja, nė vienas šitų methodų nėra lengvus įvykdinti. Žvakė reikia nemaža domės, o košimo procesas vyksta palengva. Virinimo: atvėjyje, nors daug įdomių mašinų tapo sumanyta ir išmėginta, klapatas esti su šilimos versme, ir kuras nevisumet esti po ranka Ė arba jo gali pristokti kritingiausiu momentu.

Chėmiškasai valymas regimai nevisumet patenkina, taikan i jį dideliame apėmyje, nors neseniai rezultatai itin geri tapo atsiekti pavartojant kalkių chloridą ir košimą. Vartojant chlorinuotąsias kalkes, palaidas chlorinas sunaikina baktėrijas, ir esti manoma, kad tiekis tokių kalkių, kiek duotų vieną graną dujos, sunaikintų per 19 minučių netikusiąsias baktėrijas 14-koje gorčių vandens. Kiek: reikia dėti, galima nuspręsti pasijieškant palaido chlorino su pa galba potassii iodido ir skrobylo. Jeigu žydra spalva pasirodo: miešiant chlorinuotą vandenį su pot. iodidu ir skrobylu, tai tūlas

102

“ daugis chlorino dar tebesiranda nesusijungęs su organiškąja me-

džiaga, ir todėl nėra reikalo daugiau dėti. Nepasirodant žydrai

"spalvai, dar reikia palaido chlorino, ir daugiau chlorinuotų kalkių “reikia pridėti ir mėginimą paantrinti. Protarpis 15 minučių turėtų " prabėgti tarp pridėjimo kalkių ir tarp bandymo. Norint prašalinti

“ chlorino skonį esti patariama pridėti sodos thiosulphatą.

Laikas nuo laiko buvo mėginama rasti atatinkamą chėmikalą

“ padalinimui tarp kareivių, bet su mažu pasisekimu, ir kokį procesą

tepanaudotum, viens tiek reikia išaiškinti kareiviams rizikavimą

Ė savo sveikatos ir pavojų kitiems dėliai jų neatsargumo su vandeniu. Daugumoje kampanijų, ypatingai senesniais laikais, daugiau ka- “ reivių dingsta ar paliegsta dėl ligų, labiausiai grobų, negu nuo

" kulkų ar sužeidimų. To-gi dėliai taip svarbu, kad niekas, kas sumažina ligų skaičių, netaptų pražiopsota.

Dabar primygtinai esti peržiūrinėjamos vandens bonkos, išda-

linamos kareiviams, ir tai sveikas proias pasako, kad šitos pro- " cedūros nereikia apleisti.

Vandens ekzaminavimas. — Iš vandens išveizdos, skais-

. tumo, ir skonio, dar nėra galima spėlioti, ar jis tinką gėrimui ar "ne. Vanduo labai pavojingas gali būti taip pat skaistus, šviesus,

*

ir šviežias, kaip ir ans, kuris yra tikrai čystas | | Taip-gi būtis nuosėdų ar mažai ką sako arba nieko, ir van- denyje parudusiame gali nebūti nieko blogesnio kaip dažai nuo

“durpių ir jis gali būti sveikas geriant.

Pirma negu išvadas darytum, reikia vanduo nuodugniai iš- ekzaminuoti chėmiškai ir baktėriologiškai ir rezultatus stropiai apsvarstyti.

Tokį ekzaminavimą reikia pavesti specialistams, chėmikams ir baktėriologams. Jie tars savo žodį nevien išekzaminavę van- denį, bet apsvarstę žinias apie versmę jo, padėtį, ir aplinkinę šulinio ar kito duburio, iš kurio jis pasemtas tapo. Siunčiant vandens prabą ekzaminavimui, visumet reikia tokią informaciją, suteikti drauge.

Renkant prabas chėmiškam ekzaminavimui, imk didelę bon- ką, kurion telpa bent pusė gorčiaus, o kuri užkimšta turi būti stik- liniu kamščiu.

Prieš imant prabą bonką reikia išplauti vandeniu, kurį semsi, o atvėjyje šulinių, upių, ežerų, ir rezervuarų, ekzaminavimui' van- denį reikia pasemti panardinant bonką giliau nuo paviršio. Imant

iš volės, pirmąją pritekintąją dalį reikia nulieti šalin, kad neįsigautų

vidun nešvarumai iš dūdos.

105

.. T-r p MB "A G *

užteršiančios medžiagos iš lauko, vandentraukiai reikia uždengti.

wai PPV, Aja

Mažesnio kiekio tereikia baktėriologiškam ekzaminavimui, Žinoma, vanduo: reikia semti steriliais indais ir tuosius laikyti, jei galima, leduose, iki ekzaminavimui. Patartina susižinoti su bak=- tėriologu, kuris vandenį tyrinės, nėsa gal-būt jis panorės prisiųsti ypatingus sūdynus vandens pasėmimui ir persiuntimui specimėnų, :

Apie patį ekzaminavimą ir methotus vartojamus chėmikų ir baktėriologų neprisieina daugiau ką sakyti, kaip tik kad jie atlieka“ tyrinėjimą kvalitatyvį ir kvantitatyvį Chėmikas ekzaminuoja, ar“ randasi mineralų, metalų ir organiškosios medžiagos, ir apskait- liuoja, kiek jų ten yra, o taip-gi kietumo laipsnį ant gorčiaus.. Baktėriologas apskaitęs, kiek organizmų iš viso ten būtų, dar ypa- tingai ieško, ar yra grobų ir sutrų organizmų. )

Vandens distribucija. — Rezervuarai, kuriuose vanduo ben- druomenei esti surenkamas, paprastai įrengiami gan augštoje lyg-. malėje, kad distribucija įvyktų per gravitaciją (svermę), ir kartais, didelėse srityse pridėfiniai naudojimo rezervuarai, kuriuosna van“ duo įleidžiamas esti atvirais ar uždengtais vandentraukiais, dar“ įtaisomi įvairiose vietose, kad palengvinus distribuciją į tūlas“ sritis. Kartais prisieina vanduo pumpuoti į tuos rezervuarus, bet“ kaip darytina bus, priguli nuo srities gėographijos. E.

Paprastai vandenį košia pirma jo distribucijos, ir jeigu sam-“ pilas nėra skirtas apvalymui, tai vanduo pirmiausiai eina į koštuvą, * Iš čion jis teka į nusistojimo kūdras, o iš čion vandentraukiais į. didžiuosius kanalus ar naudojimo rezervuarus. į

Jeigu galima, kad išvengus vandens nubėgimą ir neįleidus“

Taip vad. vandens vyriausieji kanalai esti visumet uždengtos dūdos * ir eina po žeme. Praktiškai visumet jos dirbamos iš geležies, kad * atlaikytų spaudimą, ir susideda iš ilgų dūdų įvairiuojančio diametro, | stropiai ir tikrai sunarstytų su švinu.

Sunarstymas yra labai svarbus dalykas, labiausiai pakeliais, “ . nėsa ten srutų ir gazo dūdos esti paprastai netolymais, ir jeigu | tose atsitiktų prakiurimai, tai dirviena prisigers, o vanduo tekantis | per didžiausias dūdas sugeba susiurbti medžiagą iš dirvienos nors * ir per labai mažus plyšius.

Iš didžiųjų dūdų vanduo naudojimo dūdomis išdalinamas esti įvairiuosna namuosna. Dūdos paprastai esti dirbios iš švino, nėsa švinas lengvu apdirbinėti ir nuvesti į jeib kurią namų vietą, “ kur reikia vanduo suteikti. Vienintėlis netikumas, kaip jau buvo minėta, būna tas, kad šviną paveikia minkštasai vanduo.

104

Vandens sampilas namuose. — Kadangi miestų valdyba leidžia vandenį nuolatos, ir tik išimtinuose atvėjuose sustabdo jo | tekėjimą tūlam laikui protarpiais, tai cisterna (ar bakas), kaipo na- “ minis sampilas neesti būtinai reikalingas. Sąprotaujant, kad van- 4 denį nuolatos leidžiant daug jo eikvojama, o cisternai ėsant vanduo „ geriau apsaugojamas, ir prireikus užsukti vyriausiąją dūdą, namas vis-gi be vandens nepasilieka, daugelis sričių cisternos ar bakų. “namuose būtinai reikalauja. Vaudens cisternos. — Nors tokia rizika gali būti perdėta, " tačiau vandens bendrovės esti labai galingos, ir jeigu cisternos rei- kalaujama, ji turi būti įtaisyta. Tokiame alvėjyje ji reikia tinkamai "pastatyti, tinkamai pridengti, kad neprileidus purvų ir suteršų, ir: “gerai bei reguliariai išvalyti; todel cisterna turi būti be kliūčių pri- "einama. Cisternoms geriausia medžiaga esti be abejo galvanizuota: " geležis, nors kartais matome kubilus iš graphito ir švino. Kadangi " graphitas linkęs pleišėti, o švinas gali tapti pavojingu, tai nė viena "nė kita tu medžiagų, tikrai nepatenkina. Šiaip ar taip, pridengi- mas, valymas, ir prieinamumas cisternų, kaip sakyta, nereikia "leisti pro pirštus. Vietinė vyresnybė paprastai įsako domėtiesi tais "dalykais, ir gerai daro. Kiekviena cisterna turi būti aprūpinta pertekėjimo dūda, iš- leidžiančia vandenį laukan, taip kad ji būtų rodykliu, ar tvarkoje "esti dangčiai ir kiti įtaisai. Dūda neturi įeiti kiton dūdon, o tuomi „mažiau vandens nuolaidon. Ar su nuolatine ar su protarpine systėma visumet turi būti bent vienas latakas ar volė kiekvienuose namuose, tekinimui vandens iš didžiosios dūdos dėl gėrimo. Tai svarbu todėl, kad cisternas liuob- "pražiūrėti, nepaisėti jų. Net ten, kur vanduo nuolatos leidžiamas, reikia turėti mažos „cisternos naudojimui sąryšyje su kiekvienu vaterklozėtu, irgi vieną pritekinimui katilo, kuris duoda karštą vandenį namams. Šnekant "apie klozėtų cisternas, reikia pasakyti, kad vandens bendrovės nu- „mato net didumą kiekvienos cisternos, ar kitaip sakant vandens „eikvojimo perspėtojo. Paprastai joje telpa 2 ar 3 gorčiai. Kadangi karštojo vandens cisterna lengviai apleidžiama esti ir karštas vanduo sugeba paveikti švinines dūdas greičiau „negu šaltasai, tai jo niekuomet nereikėtų vartoti virtuvės rei- "kalanns. Įstatymai dėliai vandens turėtų pasirūpinti apsergėjimu van- "denių nuo suteršimo.

105.

teismai tokiuose atvėjuose neturėtų nuolaidųs būti.

smalingas nuo pušyno. Naujasai šaltinis „Viktorija“, prigulintis

Nemūno upėje. Sezonas nuo 15/V iki 20/VIIĮ. (Dabar nuo I. VI

terių ir nervų ligose, chroniškuose išbėrimuose ir t. t. (Encyklopėdiji

Vietinė vyriausybė turi būti įgaliota parūpinti ir įstatyti re- zervuarus, ir kitokiąs priemones reikiamas įsigijimui gero vandens, Visi gyvenamieji namai turi viduje turėti geriamąjį vandenį, ir vyresnybė turi priversti gyventojus pasigaminti. ) Visoj Lietuvoj nereikėtų leisti naujus namus statyti, iki netaps; įgytas liūdymas nuo sanitarinės valdžios, kad užtikrintas yra van- dens užvedimas. Kaimuose vietinė vyresnybė turi žiūrėti, kad visi gyvenamieji namai turėtų savo šulinius atatinkamame atokume nuo suteršimo. Ypatos ar fabrikai, kurie teršia vandenius žlugtu, markomis, sutromis ir t. t., turi mokėti dideles pabaudas. i Šuliniai ir cisternos, kur vanduo užterštas, reikia uždaryti, i

PRIEDAS.

Birštonas. Klimatas sveikas, gan pastovus. Oras čystas,

prie vandenių virtuvinės druskos, su temp. 9,20 C., ir trys „seni“ šaltiniai su klinties vandeniu, subėganti į vieną bendrą rezervuarą, su tem. 9? C. — vartojami esti gėrimui ir tynėms (vonėms). Beto, yra mineralinis purvas, kuris anot I. Radeckio — galima su nauda vartoti purvo tynėms. Įstaiga tynėms su 60 kabinų. Maudyklėi

iki 15. IX). Gyvenimas nebrangus. Birštono vandens pavartoji mas skiriamas romatizme, geltligėje, anaemijoje, rhachityje, mo-

praktičeskoj mediciny. Laida Brokhaus - Efron (Petrogradas 1908). Vertimas prof. V. V. Podvysockio ir d-ro L. I. Jakobsono)

Druskininkai prie įtakos Rotničankos į Nemuną, 200 m. virš jūrinės lygmalės. Nemuno krantai perstato dvi terrassi: vienojė (4 m. virš upės lygmalės) išteka mineraliniai šaltiniai, ir čion pal | randasi įstaiga mineralinių vandenių ir parkas; ant kitos išsiskėtęs pats miestelis. Klimatas tiek minkštas, kad čion auga laukinia kaštanai, lazdynai, ievos ir topeliai. Vidutinė temperatūra: gegu žyje 12,80, birželyje 179, liepos mėn. 18,5?, rugpiūtyje 179, rugsėjui 12,80, metinė — 6,60, — 19 šaltų versmių iš silpnų vandenių virtt: vinės druskos, su temp. nuo 9,5? iki 12,50. Šaltiniai Nr. 1 ir Nr. 2 vartojami gėrimui, nuo Nr. 6 iki 12 ir Nr. 16 (arba Konstantini

į

106

"tynėms; Nr. 13, Nr. 14, Nr. 15 Saldotų ir Sieros, o taip-gi Nr. 18 “ (Svetimžemių) nevartojami.

" Analyzis Druskininkų vandenių, padarytas D. G. Pavlovo 1381 m.:

1000-je dalių žĖz Tau AS šž.nĖz š vandens | |šš5| £ | Z | ž | ž) 5 BšSkšN | KCI. 0,0458 0,0605| 0,0109) 0,0218) 0,054 0,0155, 0,0422 0,0359) 0,0300 Na Cl 4,5798| 4,5116| 21953) 5,6032, 5,9002 2,7278| 2,9200, 27507 2,5911 Mn Cl, . 2,8417|2,8009) 0,5964| 09108) 1,0900) 1,1980, 2,5703| 1,1489 0,5849 £ CaCl 1,8586) 1,6040| 1,5946| 1,5723| 1,9866) 1.6066) 1,2407| 1,5177) 0,6762 | Na Br... |0,01890,0211|0,0111)0,0180) 0,0182, 0,0125, 0,0124| 0,0094) 0,0057 k caso, 0,1751| 0,1647| 0,1845| 0,5028) 0,2251|0,2615) 0,2263| 0.2168) 0,2454 Ca SO,. 2,8075| 27507) 0,7881) 0.9440) 1,2708| 1,2499| 2.0241) 1,4570, 0,4789 Fe CO,. 0,0120| 0,0075) 0,0018) 0,0042 0,0016| 0,0038| 0,0030, 0.0050) 0,0058 Moliažemis 0,0100) 0,0089) 0,0024) 0,0061, 0,0102) 0,0069) 0,0098| 0,0054, 0,0058 H, Si O, . |0,0520) 0,0296 0,0132 0,0141) 0,0226) 0,0240) 0,0184! 0,0218 0,0070 Suma kietų sudė- tinių dalių . . | 12,1494| 11,9891|5,1918, 7,5925, 8,5757| 7,0975| 9,0672, 7.1681, 4,4215 Liuosas CO, ku- biškame cm. ant 1 litro . . |250,7 |600,4 |143,9 | 259,0|281,5 |217,5 |258,2 |292,2 |175,5 Temperatūra . . | 11,8? | 10,49 | 10,6? | 9,6? | 10,29 | 1289 | — | —- | — | Specifinis svoris |10091/1,0092 10052 10060 1,0075) 1,0061|1,0070 |1,0060 | 1,0051 Prie temperatūros | 15,29 | 11,19 | 110 | 12350 | 199 | 150 | 1259 | 190) 148

Motyninis skystymas turi (anot Voiničiaus, 1896 m.) litre: Mn,

Br. 4,57 gramų, Na Cl 21,01, KCI 1,69, CaCl 27619, Mn Cl, 200,09, išviso 503,55. Druskininkų druskoje yra: Mn Br 0,977 grm. „Mn Cl, 0,874, Ca SO, 0,221, CaCl 1,886, Na Cl 95,742, išviso „99700. Pardaviamas skystimas anot A. Lėsch'o — turi litre: Na Br 4,275, Na Cl 19,552, KCI 1,580, CaCl, 266,79, Mn Cl, 184,52, "suma kietų substancijų 476,697, spec. svoris 1,322 prie tempera-

tūros 18,130.

8 klasių ir atskira atdala dėl vaikų sanitarinės kolonijos.

1896 m. pastatyta nauja gydymo įstaiga su tynėmis

107

-

E (PR 18

P A ĖS rr nida o

ų

Tynės garinės, mineralinės, sūrios, geležėtos (priemoningos),. su pušių extraktais. Dušai. Gydymo gymnastika ir masažas, Kumys, Kefir, pasukos (pieno karvių, avių, ožkų). Upėje maudy- masi Rotničankoje ir Nemune (dieną 160 — 230). Gyvenimas ne- 4 labai pigus. Du viešbučiu. Vaikų kolonija Draugijos Apsergėjimo į Liaudies Sveikatos. Sezonas — nuo 5 d. gegužio iki 15 rugsėjo — dalinasi į 3 gydymo kursus: 1) nuo 5/V iki 15/VI, 2) nuo 15/VI iki 1/VIII ir 3) nuo 1/VIII iki 15/IX. Netolymais Druskininkų ran=“ dasi Tatjanos „geležiniai“ šaltiniai. Tinka ligose: gelta, rhachitis, romatizmas, neurasthenia, anaemia, ligos kaulų ir narių, ligos šir-. dies, moterių, nervų; tulžies diegliai; kataras dvėsavimo kelių; ato- nija grobų, dyspepsija, nutukimas, podagra.

A A , „8 fe.

5

į

„ag Likėnų Smardonės analyzis daryta Chėm. Kontrol. stoties R prie Polytechnikos Rygoje 1890 m. 1 A Kvalitatyvis tyrinėjimas. 12 d. gegužio 8 val. rytmetyj. . vandens temperatūra 7,2? C. prie orinės temperatūros 10, 89C. Nors vandens reakcija silpna, bet vis-gi žymiai rūgšti. Spec. svoris 1,0021-: Netapo rasta vandenyje ammonijos, azotinės ir azotiškos rūgščių Er Kvantitatyvis tyrinėjimas. Ant 10,000 dalių vandens pasi- “lieka: po išgaravimo vandens 22,615 dalių. Po įkaitinimo liekanų“ ir pridėjus (NH,)2CO, dėl atnaujinimo prapuolusių prie įkaitinimei karbonatų mes gavome ant 10,000 dalių: liekanų po įkaitinimo. . . . . 20,539 dalių

a nuostoliai po įkaitinimo. . . . 2076 „

22.615 dalių 10,000 dalių vandens gramuose turi sudėtinių dalių:

7 kinės 1 as a SB dali:

ka maghčzijod: cy Ža AO

o Pe AAS AS T

. a Pi“ A A S a MA Km

- Na akyse A al 2

Angliarūgšties karbonatų sp ns O BBA 4 4 Sierinės rūgšties . . . . . . 10128 „ . i MS da e ka USA S A AK a A E L GS

= k AAA PA k A I a

. 25,974 dalių

2 Atskaitant ekvivalentą ClIJO,. < 0,024 „

23,250 dalių

Sujungus rūgštis.su alkaliais paprastuoju methodu, mes gau- "name ant 10,000 dalių vandens:

Ba Cl r EO Dida

Na 0 Mo AA LA S E- 26 Be S a A o AA IEA AO) raiaks ua Tas T 4061

CAD Uk A as I OAS 9

ME-C0, ANT TA La S B

26 ABA E oi SUS a

HES Aa Sa a a ALMA SB r Ag a are a UL SAS

. 23,250 dalių oxidacijai esamųjų 10,000-yje dalių organiškųjų medžiagų reikia 0027 dalių oxygėno, kas atsako:

Organiškoms medžiagoms — 0,548 dalių.

Kietumas vandens lygus 923 laipsniams, beje Vokiečių laips- „niams kietumo.

* a Ž/ 4 46 Lė ar | Lt L - A 4 2 S LŽ ė O Adėuų MLE arr A is iii mais po aa S Sub r ati ra T a LŽ i « - J ( „ , c "7 > ž 3 > = ' * XI

D

TTT a

-

B 4 *

y ENA o a

-

1-0 o m LAA - 4

LAU LIR NMĖY

*

k esė K

110

IX,

MAISTAS.

Hygiėnišką svarbumą tinkamo peno galime įvertinti tik išma= nydami, kad nuo peno priguli gyvūnų augimas ir jų audinių atiial symas, o taip-gi išteklius jų energijos.

Paskaidymas valgomų daigtų. — Šalymais inorganiškų organiškų druskų bei vandens, mitinančios peno dalys susideda iš protėinų, riebumynų, ir karbohydratų. "

Iš protėinų kūnas gauna nitrogėną (azotą), ir todėl jų taip reikia kaip augimui kūdikio audinių, taip atitaisymui nusidėvėjusii Į per veiklumą organų. Protėine visatinai randasi 16?/, nitrogėno

540/, karbono, 220/, oxygėno, 7?/, hydrogėno, ir apie 19/, sieros Protėiną sumaumojus veikiai paseka išsunkimas tam tikro daugio nitrogėno, labiau lytyje urėos. Rodos, kad vos protėino nuotrupos pene užtenka atitaisymui nudėvėtų audinių, ir kad amido-acidai, kuriais protėino molekiūlos virsta virškinimo procese, esti susiur- biami, ir po perėjimo per jaknas tiesiog išsisunkia per inkstus, Tikrai žinome, kad perviršis protėino valgiuose įręžia ir nuvargina jaknas ir inkstus. Oxydacija nenitrogėniškos dalies protėino mo- lekiūlos suteikia šilimą ir energiją. Raumenių įtemptas darbas labai padaugina išsunkiamą daugį karbono dioxido, bet mažai ar nieko nepadaugina urėos. Šaltinis raumenių energijos matomai glūdi karbohydratuose ir riebumynuose. 2

Karbohydratai, išėmus laktozą arba pieno cukrų, kįla daugu- moje iš augmenių. Be 6 karbono atomų, juose yra hydrogėno r oxygėno prietaikmėse tokiose, kaip kad vandenyje. Monosakcha- ridai tai aldehydai hexatomiškųjų alkoholių, ir gliukoza arba vyn- vuogių cukrus tai žinomas jų pavyzdis. Disakcharidai pasidaro susijungiant dviem molekiūlom monosakcharido su netekimu vandens —pvd. CG; Hs, 0, +>C; Hs O, = C> H> O, + KO.

Dekstroza Laevulioza Nendrės cukrus C; Hs O. -C; Hs O; = C> Hp Os +H,0.

Dekstroza Dekstroza Maltoza C; Hs 0; +- C; Hs O. = Cs H> O, + EO. Deksiroza Galaktoza Laktoza

i Ada S ad Ask ed EPT <. TA Aki L kd d A TT A kai 1,1] TU“

Polysakchariduose, atstovaujamuose skrobylu ir dekstrina, di- delis skaičius monosakcharidų molekiūlų esti drauge susimezgę — "pvd. (C,H,40,) = skrobylas. CH; (Cs H;, 05), - 8H,O — 5HC,„ H, O, > C,H; (OH), Tripalmitinas Acid. palmiticum. == Glycerina Riebumynai tai kombinacijos trivalenčio alkoholio glycerinos "su trimis molekiūlomis monobazinių acidų, labiausiai stearinio, pal- „mitinio, ir olėinio. Kaip karbohydratai, ir-gi jie neturi nitrogėno, "0 tik karboną, hydrogėną ir oxygėną, ir proporcija oxygėno nej- sitenka susijungti su visu hydrogėnu beėsančiu, kad padarius vandenį. | Riebumynai ir karbohydratai suteikia kūnui daugiausia šilimos "ir energijos. Karbohydratai apsčiai įeina į peną beveik visų žmo- "nių būdami pigįs ir lengviai assimiliuojami, tačiau jie negali pil- "ningai atstovėti riebumynus maiste, nepakenkę sveikatai. Iš kitos "pusės, kur ištekliaus karbohydratų nesama — pvd., pas Eskimosus .— sveikata gali išsilaikyti penu susidedančiu iš protėinų, riebumynų "ir druskų vienų. Vis-gi, jeigu pasipina pioga, žmogus instinkty- „viai valgo peną, kuriame randasi visi trys mitinantieji gaivalai. Druskos gausiai įeina chėmiškojon kūno sudėtin, ir kad atpil- " džius tas, kurios laukan išsisunkia, išteklius turi būti teikiamas „pene. Kolloidinėje tumoje (masėje) sudedančioje animalį kūną " elektrolytams pripuola svarbus vaidmuo vaidinti. Sodii chloridum „palaiko skiedinyje globulinus, ir esti versme hydrochlorinio acido "skrandyje. Kalciumo (klinto) druskos, labiausiai phosphatai, rei- | kiami narvelių augimui ir kaulų lydymui. Į skystuosius audinius " gaus'ai įeina sodium, o į kietuosius — potassium (kali) Geležis | yra būtinas gaivalas sudėtyje haemoglobulino. Druskos organiš- " kyjų acidų (laktinis, tartarinis, citrinis, malinis, acėtinis) oxiduojasi "į karbonatus, ir jų užduotimi esti palaikyti alkalinumą arba gėlumą "kraujo. Vifaminai tai substancijos neapsčiai besirandančios švie- "Žiuose maistuose, ir jie reikiami normaliam metabolizmui (medžia- gos pasikeitimui) ir augimui.

Iš vandens susideda */,-daliai kūno svorio, ir kadangi kas- dieninis jo netekimas per odą, plaučius ir inkstus yra didelis, tai prisieina atatinkamą jo daugį paimti su penu. Išgaravimas van- "dens prakaitavimu svarbus esti sureguliuojant kūno temperatūrą. Maistinė vertybė valgomų daigtų. — Penas yra versme „ kūno energijos. Energiją galima matuoti reiškiniais šilimos vie- „neitų. Yra galima paversti energiją jeib judančio kūno į šilimą — „pvd., kada kanuolės kulka, mesta iš augšto bokšto, užgauna žemę,

111

"protėinas nepilnai oxyduojasi, išsisunkdamas iš didesnės dalies „ kaipo urėa, kuri substancija sudegdama duoda įžymų šilimos daugį.

„daug sveria, jeigu kreipiame domę į ypatingą peno daigtą.

atžvilgio ant protėinų, riebumynų, karbohydratų, tai lengvu rasti“

TATE

12

judėjimo energija pavirsta į šilimą. Įtemptąją arba potencialę ener- giją randamą byle pene, galima aprėpti sužinant šilimos daugį pa- gamintą jo pilningu sudegimu kalorimėtre. Šilimą matuoja ka/oriais, Kaloris tai šilimos daugis reikiamas sušildymui 1 gramo vandens: ant 10C. Didysis kaloris, kuris visumet mintyje turimas išreiškiant mitinančią vertybę peno, esti 1,000 mažų kalorių, arba šilimosi daugis reikiamas sušildymui 1 litro vandens ant 10C. |

Karbohydratai ir riebumynai sudega kūne pilningai, tačiau

Atsižvelgdamas į nepilnai oxiduotus produktus, Rubneris sprendžia, kad sudegant 1 gramui protėino ir karbohydrato kiekviename atsiti- kime gaunama 4,1 kalorių, o sudegant 1 gramui riebumynų gau- nama 9,5 kalorių. Bene pridėjus 109/, į peną užteks, kad atpil- džius dalis nesusiurbtas iš grobų ir nepilnai metabolizuotas. Reikia: atsiminti, kad energija ėsančioji pene teturi vertę po jo suvirškinimo“ ir susiurbimo, taip kad lengvumas ir pilningumas assimiliacijos

Rubneris surado, kad energijos daugis, beilsinčio Žmogaus eikvojamas pavidale šilimos ir vidujinio darbo visokeriopų systėmų,. yra 2,500 kalorių. Kada žinome procentinę sudėtį byle peno iš

skaičių kalorių, kokį tam tikras daugis to peno turės duoti. Kad: pavertus gramus į uncijąs, reikia padauginti ant 28,54. Viena un- cija (52 gr.) protėino ar karbohydrato duoda 28,54 X 4,1 = 116 ka-: lorių. Tą patį daugumą energijos duotų 12.47 gramų arba 0,44 uncijos riebumynų; kitaip sakant, 1 uncija karbohydrato, ir 0,44. uncijos riebumynų esti isodynamiškos.

Tinkamai sutaisytas maistas turėtų duoti gana energijos atli- kimui darbo tiems, kurie tą maistą suvalgo. Virto nusistaiymu penas žmogui, dirbančiam sunkų raumeninį darbą, ir potencialė energija besirandanti jame, šiaip persistato sekančioje tobelėje:

Kaloriai.

105 gramai assimiliuoto protėino X 4,1 — 460,5 56 gramai riebumynų. <. . X 9,56— 520,8 500 gramų karbohydrato. . . X 4,1 = 2050,0 3000

Dėl smarkaus įtempimo bene pakaks šito peno? Neseniai, k norint kareiviams apskelbti lauktarnystės porcijų skalę, du exspe-| rimentaliu maršu buvo atlikta po priežiūra Med. Patarimo Komi“

112

PAL 101 kra am A k o aa Gladas a f 4 71

„sijos Britų armijos. Vienai kuopai kareivių energijos žvilgsniu vertybė porcijų buvo 5,465 kalorių, o kitai 4511. Kareiviai su mažesne skale peno prarado svorį, o kiti su apstesne skale truputį laimėjo, ir tie kareiviai išsižiūrėjo beėsą daug geresnėje padėtyje. Rezultatu bandymo buvo tai, kad Armijos Taryba užgyrė padidinti lauktarnystos porciją taip, kad ateityje ji bus 5 svarai svoryje ir prilygs 4,500 kalorių,

150 gramų protėino. . <. . X41— 615,0 85 „ riebumynų. <. X95— 7905 750 „ karbohydraftų. |. X 4,1 —8075,0 4480,5 Atsinešimas tarp šilimos ir darbo. — Energija tai suga-

"bumas dirbti darbą. Energija, reikiama sušildyti 1 gramui van- dens 19C., pakeltų svorį 425,5 gramų 1 metru augštyn; arba 425,5 gramų vandens, krisdami žemyn 1 mėtrą, pakelių temperatūrą 1 gramo vandens 19C. Mechaniškas ekvivalentas kalorio reiškinyje gram-mėtrų ir pėda-svarų esti gaunamas padauginant kalorį ant 425,5 ir 5,077 sulygmiui. Mechaniškoji energija 1 gramo mitinančių

“ dalių peno esti štai kokia: Kilogramo-mėtrai

Profėinas “4 4. 1 4,194 X 4985,5—1;784 Riebumynai (|. . . 9,5321 X 425,5|— 5,966 Karbohydratai <... . 4,116 X 4255 —1,751 Todėl mechaniškoji energija besirandanti Virto pene bus tokia: —

3 Kilogramo-mėtrai | Protėinas. <. . .„ 105 X1,754— 184,170 Riebumynai (|. |. |. 56 X6,966— 222,096 Karbohydratai . . . 500 X 1,751 — 875,500

1,281,766

Kitaip sakant, mechaniškoji energija, gaunamoji iš šitokio peno, esti aplink milionas su ketvirtdaliu kilogramo - mėtrų, arba devyni milionai pėda-svarų. Paprastose apystovose žmogus perkeičia mažiau negu !/; dalį energijos gaunamos iš jo peno į darbą, likučiai gaišta lytyje šilimos.

Kad nustačius phyziologišką diaitą (ar diėtą) buvo nustatomas kasdieninis netekimas karbono ir nitrogėno. Žmogus 70“ kilo- gramų svorio išmeta kasdien, vidutiniškai, 20 gramų nitrogėno ir 300 gramų karbono. Buvo rasta, kad nitrogėnišką ekvilibriumą "galima palaikyti su labai įvairiuojančiais protėino daugiais. Chit- 8 Ė

115

2

PA

"= Liana,

tenden, iš bandymų rezultatų, kur žmonės buvo maitinami penu, tu- rinčiu truputį daugiau negu pusę paprastojo daugio proteino, daro išvadą, kad tokis sumažinimas protėino ėsąs naudingas sveikatai ir pelningas oikonomijai. Kokios turi būti sulygmiui proporcijos mitinančių dalių, dar nėra galutinai nustatyta, tačiau bene geriau- siose diaitose proporcija protėino prie karbohydrato bus 1:5, ir) riebumyno prie karbohydrato 1:8.

Kokią skalę porciją neimtum, būtinai reikalingas įvairumas. | Randame didžiausią skirtumą diaitose įvairių tautų, ir esti galimu daigtu, kad nitrogėnu bėdinas penas Bengalų ir diaita turtinga protėinu mėsaėdžio Brito yra turėję nemaža įtakos į pagaminimą jų tautiškųjų ypatybių.

Apskaitliavimai diaitų. Darbininkui daviama diaita, suside-" | danti iš 9 uncijų mėsos, 18 uncijų duonos, 16 uncijų bulvių, 16 un- cijų pieno, 2 uncijų sviesto ir 5 uncijų avižinių miltų. Kad apskait- liavus daugį mitinančių dalių ir energijos pene ėsančios, būtinai. reikalinga tobelė, parodanti sudėtį įvairių ingrediencijų — pvd.:

Ant 10 dalių.

šią) I * Protėinų | Riebumynų Karbohydratų | Druskų |

Ealia mėsa 1 S 20,5 85 — 15 9 Vištos kiaušiniai. „|. || || 15,5 11,5 -— 10. 4 Karvės pienas... | | | 4,0 85 4,5 07 MAS a 15 88,5 1,0 15 Li LA AA MES 28,0 23,0 1,0 7,0 Mat k AA ja 8,0 0,5 30,0 | 1,5 i aa ESS 2,0 0,1 21,0 | 10 Avižiniai miliai |. || | 12,6 8,5 68,0 80

'Paprastoje proporcijoje, aišku yra, kad daugis mitinanči d dalių viršuj padėtose skaitlinėse bus tokis:

o

o 2 [š' [4] 26 "a o

0 o E = E. f

23,55 |5ž 58 | E8 E8£ >.

3E|25 |22 | Ea aš „SE, T Broieinas 1 i ŽLT8B 144 0590. 0.64) 0,05 | 0,578|| 4,658 Riebumynai |... 24 210605) 009) 0016! 056) 1,67) 0160) 5101

Karbohydratai. „| 2 | — 9.00 5360! 0,72, 0,02) 1,990|14,090

114

"Atatinkama energija esti 46 X 41 X 285 — 535 kalorių iš su- teikiamų protėinų; 31 X 9,5 X 285 — 815 kalorių iš su- teikiamų riebumynų; ir 14 X 41 X 28,5 — 1624 kalorių iš su- teikiamų karbohydratų, "kas duoda visų viso 2972 kalorių arba praktiškai imant 5000 kalorių. Protėininis penas: jautiena. Daugumą protėino paprastai „suteikia jautiena, turinti aplamai 209/, protėino, 59/, riebumynų, ir 750/, vandens. Turi didelę mitalinę vertybę. ir prilyginamai lengviai suvirškinama, jeigu galvijas tinkamai paskerstas, tinkamai atvė- „sinftas ir pakorintas, beje laikomas, iki pastyrimas (rigor mortis) „pareina, tinkamai išvirtas ir tinkamai sukramtytas. | Vyriausias protėinas, myosinas, randasti raumenių valaknoje;

| ir-gi visokių brangintinų druskų, beje potassii phosphas, ir nepodaug sodii chloridi, kalkių ir magnėzijos. Ekstraktai, kaip kreatin, krea- tinin, xanthin, ir t. t, tai derivatyvai protėinų ir randasi virale "(buljone), jie veikia padirgindami nervus ir gelbsti virškinti valgį. Ir normaliais laikais jautiena tai brangokas penas. Perkant „paltis ir rėžinius (čopsus) daugiau užmokama už